AMŽINAS GINTARO SPINDĖJIMAS, AMŽINAS GROŽIO IEŠKOJIMAS

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,2 / 5 (13 balsai)
 Sukluskime, įsivaizduokime Baltijos jūros pakrantę, išgirskime jos šniokštimą, atsiminkime koks didžiulis džiaugsmas apima, radus ant jūros kranto išmestą gintaro gabalėlį. Žmonės nuo seno tiki gintaro energija, galia, grožiu.
Visais laikais žmonija turėjo liaudies talentų, žmonių, neišėjusių aukštų mokslų, tačiau spindinčių gamtos apdovanotu protu, fantazija, regėjimais. Jie gyvena tarp mūsų, nesiafišuodami, ramiai dirbdami kasdieninius darbus, laikas nuo laiko panirdami į fantazijos, kūrybos pasaulį.
Klaipėdos rajone, Karklės kaime, 400 metrų nuo Baltijos jūros kranto gyvena Ona ir Leonas Labženčiai. Jie gimė XX amž. IV dešimtmetyje. Į Karklę atvyko ieškodami darbo dar jaunystėje. Taip ir apsigyveno. Užaugino 6 vaikus, pasistatė namą.
Retkarčiais abu eidavo prie jūros rinkti gintarų.
ONA LABŽENTIENĖ:
,,Kelias dienas būna vėjuoti orai. Pučia pietvakarių, šiaurės vakarų vėjas. Tai ,,gintarinis" vėjas. Jis sujudina jūros dugną. Kai vėjas aprimsta iki 6-8 m/s, pradeda mesti gintarą. Gintaras eina kartu su šiukšlėmis: įvairiais pagaliais, žolėmis. Švarus vanduo gintaro nemeta. Daugiausia gintaro būna rudenį, žiemos pradžioje. Reikia daug kartų vaikščioti jūros pakrante, kad rastum vietą, kur metamas gintaras. Jei lauksi, kol gintarą išmes į krantą, tavo laimikis bus mažas. Todėl gintarą gaudo dar vandenyje. Ir mes buvome pasidarę taip vadinamus ,,keselius". Tai tokie tinkliniai krepšiai ant ilgo koto. Juos meti į vandenį ir pasėmęs jūros šiukšlių, trauki į krantą.Patikrini keselį ir vėl meti iš naujo.. Kad nesušlaptume, turėjome guminius rūbus ir batus.Nuolat rizikavome, kad nepargriūtume, nesušlaptume.
Vieną kartą atėjo mintis, jog noriu pamėginti apdirbti gintarą ir suteikti jam vaizdą. Jaučiau rankose gintaro pulsavimą. Vidinio balso vedina pradėjau daryti suvenyrus. Bevaikštinėdama pajūriu, rasdavau vandens išplautų medžio gabalų. Pasižiūriu ir jis man kažką primena, tai paukštį, tai gyvūną ar šiaip turi gražią formą. parnešu namo, išvalau, išdžiovinu. Medis tampa dar artimesnis širdžiai. Laikui einant pradėjau prie jų pritaikyti gintarą.Tam tikslui įsigijau varikliuką, vyras padėjo pritaikyti jį gintaro šlifavimui, gręžimui. Gintaras lengvai skyla, lūžta.
Taip prasidėjo mano fantazijų įgyvendinimas. Iš pradžių vyras pyko ir šiaušėsi. Po truputį ir jis pradėjo įsijausti į šią veiklą, padėdamas man šlifuoti, klijuoti, lakuoti, fantazuoti.
Daug savo darbų esu padovanojusi vaikams, artimiems giminaičiams. Džiaugiuosi, jog jie brangina mano darbus. Tur būt, žino, kaip žinau ir aš, jog šie darbai vieninteliai, nepakartojami."

Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos
Kalotės filialo bibliotekininkė Aldona Pragulbickė