A.Griganavičius: Skrydis parištais sparnais

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 282 balsai)

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 282 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...


Vienas iš pagrindinių 1988 10 01 susibūrusio Lietuvos medikų sąjūdžio rūpesčių buvo atkurti Lietuvos Gydytojų sąjungą. Vilniuje išrinkta iniciatyvinė grupė iš Šiaulių pakvietė Antaną Lukošaitį ir Albertą Griganavičių. Vyko ilgas parengiamasis darbas, kol buvo parengtas Gydytojų sąjungos įstatų projektas, veiklos programa, suderinti organizaciniai klausimai, slaptu balsavimu išrinkti suvažiavimo delegatai -1 delegatas nuo 20 gydytojų. Gydymo įstaigos, kur dirbo mažiau gydytojų, rinkimams buvo jungiamos į stambesnes grupes, kol 1989 05 18, grojant ligoninės kapelai ir plazdant vėliavų šilkui, visas autobusas delegatų išvyko į Vilnių, į Vl-ąjį Lietuvos gydytojų suvažiavimą, kurį su penktuoju suvažiavimu, įvykusiu 1937 metais, tarsi tiltas sujungė ano suvažiavimo dalyvio prof. Liubomiro Laucevičiaus, mokslus ėjusio ne tik Vienoje, bet ir Gulago lageriuose, kalba. Lietuva iš carinės Rusijos buvo paveldėjusi tik 214 gydytojų, o 1939 metais jų buvo jau 915. Medicinos lygis buvo toks, kad jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais iš "centro" važiuodavo atstovai pasimokyti, kas ten "tuose vakaruose" darosi, bet užkankindavo instrukcijomis, apie kurias prof. P.Norkūnas (1908-1992) sakydavęs: "Daryk priešingai, tad bus teisingai". Vėlesnės gyvenimo deformacijos uždėjo sunkų antspaudą medicinos mokslo, santykių tarp gydytojų ir visuomenės raidai.


Suvažiavimą sveikinęs Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasakė, kad ne chemija, o žmoniškumas ir atidumas yra nelimituoti vaistai ir resursai, sustabdantys pusę ligų... Kiti resursai priklauso nuo valstybės ir žmogaus santykio, kurio esmė turi būti -sveika ir gyvybinga Lietuva.


Svarstyta, kad į Lietuvos Konstituciją reikia įrašyti visų pareigą saugoti sveikatą, kad reikia kritiškai vertinti SSSR Sveikatos apsaugos ministerijos instrukcijas, peržiūrėti gydytojų rengimą, aptarti nacionalinės medicinos koncepcijos matmenys: kokia turi būti tautos, motinos, vaiko sveikata, sveikatos apsaugos struktūra, finansavimas, privalomas ir savarankiškas sveikatos draudimas. Šiauliečiai siūlė remti LPS -Persitvarkymo sąjūdžio nuostatą - siekti Lietuvos nepriklausomybės ir, kol šis klausimas nebus išspręstas, nepriimti Konstitucijos 41 straipsnio, reikalauti visiško viešumo ir privalomo lietuvių kalbos vartojimo sveikatos apsaugos įstaigose, nustatyti sveikatos apsaugos finansavimo kriterijų ir skirti jai ne 3,5%, o 5-6% nacionalinių pajamų, iš tų lėšų nefinansuoti propagandiniu tapusio sporto, už med. patarnavimus imti mokestį iš įmonių, atsižvelgiant į dirbančiųjų skaičių, panaikinti žinybines sveikatos įstaigas, sveikatos įstaigų tinklo plėtimo klausimus perduoti vietinėms taryboms, už respublikos ribų parduoti sanatorinius kelialapius tik visiškai patenkinus vietos gyventojų poreikius, pensijas ir pašalpas pagal nedarbingumo lapelius mokėti nuo viso atlyginimo už pirmaeiles ir antraeiles pareigas, dirbantiems pensininkams mokėti visą pensiją, nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio, įteisinti privačią gydytojų praktiką.


Gydytojų sąjungos pirmininku išrinktas akad. Algimantas Marcinkevičius. Iš Šiaulių miesto į valdybą išrinkti Albertas Griganavičius (spaudos komisija), Antanas Lukošaitis (informacijos k-ja), Rita Ruškytė (visuomenės sveikatos k-ja), Voldemaras Svalbonas (gydytojų atestacijos k-ja), Nijolė Urbonienė (gydytojų teisių k-ja), iš Šiaulių krašto - Saulius Bulavas (Akmenė), Kazys Norkus (Kelmė), Irena Palionienė (Radviliškis) Gydytojų sąjungos Šiaulių krašto valdybos pirmininku tapo Valdemaras Svalbonas.

Reikšmingas įvykis buvo 1989 09 28-29 Šiauliuose įvykęs neeilinis Lietuvos chirurgų suvažiavimas, atkūręs Lietuos Chirurgų draugiją.

Mintys iš VI Lietuvos gydytojų suvažiavimo


Su gėlėmis ir dainomis, bendradarbių gražiai išlydėti, smagūs važiavome į Lietuvos gydytojų VI suvažiavimą, bet dar smagesni buvome dėl to, kad pakeliui „balsavome" ir „priiminėjome" Konstitucijos pataisas, ir jau nuo Taujėnų važiavome kaip Lietuvos piliečiai, jau tik Lietuvai priklausančiu Stasio Miliešiaus vairuojamu „Ikaru", jau tik Lietuvai priklausančia savo žeme. Vakare universiteto ansambliečių koncertas, jų žvalumas ir meilė lietuvių liaudies menui žadino viltį, kad Lietuva sulauks ir dar šviesesnių laikų, o kitą dieną akademikas Algimantas Marcinkevičius pakvietė objektyviai pažvelgti į realią medicinos padėtį Lietuvoje, palyginti ją su kitų kraštų medicina ir numatyti konkrečius būdus... įveikti atsilikimą. 1937 m. įvykusį V ir po 52 m. Sąjūdžio iniciatyva sušauktą VI Lietuvos gydytojų suvažiavimą tarytum tiltas sujungė kalba prof. Liubomiro Laucevičiaus, V suvažiavimo dalyvio, ėjusio mokslus ir Vienoje, ir Gulago lageriuose. 1920 m. Lietuva iš carinės Rusijos paveldėjo tik 214 gydytojų, o 1939 m. jų buvojau 915, daugelis baigę mokslus užsieny, sukurta sava aukštoji medicinos mokykla, pastatytos Kauno klinikos, ligoninės visuose apskričių centruose, tad medicinos lygis Lietuvoje buvo geras. Pokario metais į Lietuvą važiuodavo centro atstovai pažiūrėti ir pasimokyti, kas ten „tuose vakaruose" darosi, bet užkankindavo instrukcijomis, apie kurias prof. P.Norkūnas sakydavęs: „Daryk priešingai, tada bus teisingai". Vėlesnės gyvenimo deformacijos uždėjo sunkų antspaudą medicinos mokslo, santykių tarp gydytojų ir visuomenės raidai.


Dalis Suvažiavimo dalyvių (iš kairės į dešinę): Edvardas Laurinavičius, Virginijus Martusevičius, Eufrozina Daiva Daunorienė, Regina Ulkštinienė, Vida Liugaitė, Nijolė Urbonienė, (pavardė tikslinama), Povilas Venckus, Romualdas Stankevičius, Rimas Gedgaudas, Voldemaras Svalbonas, Algis Čepulis, Stasys Domasevičius


Algirdas Brazauskas pažymėjo gražų Sąjūdžio, Sveikatos apsaugos ministerijos, LKP ir vyriausybės bendradarbiavimą ir vieningą nuomonę, kad sveikatos apsaugos pertvarka - tai visiškas jos savarankiškumas ir demokratizavimas. Ta kryptimi jau imtasi konkrečių žygių. LPS Seimo Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo, kad ne chemija, o žmogiškumas ir atidumas yra nelimituoti vaistai ir ištekliai, sustabdantys pusę ligų. Kiti priklauso nuo valstybės ir žmogaus santykio, todėl nereikia konfrontacijos dėl konfrontacijos, kad ji neužgožtų tikslo -sveika ir gyvybinga Lietuva.


Sveikatos apsaugos ministras Antanas Vinkus pabrėžė: iš karto eisime materialinės ir techninės bazės stiprinimo ir medicinos humanizavimo kryptimi. Reikia į Konstituciją įrašyti ne tik teisę į sveikatos apsaugą, bet ir visų pareigą saugoti sveikatą, parengti Lietuvos sveikatos įstatymą. Pirmasis SAM žingsnis - kritiškai vertinti TSRS SAM instrukcijas, antrasis-teisingai įvertinti gydytojų profesionalumą, peržiūrėti jų rengimą, reikalauti profesinės etikos.


Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas prof. Vytautas Bieliauskas ir kiti suvažiavimo dalyviai džiaugėsi, kad tiek metų neturėjusi sąlygų laisvai vystytis Lietuvos medicina daug padėjo tautai parodydama visai TSRS lietuvių gydytojų darbą esant pranašiausią šalyje, nors daugelis pasiekimų buvo tendencingai nutylima. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog mes, išvykę įužsienį, daugiau dairomės po parduotuves, o ne įmokslo laimėjimus, kad per daugelį metų išmokome būti tokie nekantrūs, nemandagūs, jog išsikerojo noras smukdyti moraliai kitą žmogų. Kokie turi būti tie pirmieji žingsniai, nagrinėta dvi dienas. Aptarti patys svarbiausi klausimai - koks turi būti gydytojas, medicinos mokslas, kokia turi būti tautos, motinos ir vaiko sveikata, nacionalinė medicinos koncepcija. Lietuvos gydytojas turi būti tarptautinius standartus atitinkąs specialistas, sąmoningas patriotas, aukštos dvasinės kultūros humanistas, gerai susipažinęs su savo krašto istorija, kultūra, buitimi, žengti tautinio ir dvasinio atgimimo avangarde. Tam reikia sukurti optimalias darbo ir buities sąlygas. Grįžti prie to, iš kur bėgome 50 metų. Gydytojas turi bręsti tik vieningos mokslinės bazės pagrindu: mokslas - mokymas - klinika.


Visuomenės sveikatos srity teigiamų poslinkių nedaug, didelis žmonių ligotumas, invalidumas, bloga ekologinė situacija, sunkios moterų, būsimų motinų darbo ir buities sąlygos, suinteresuotumas žmogaus sveikata neiškyla aukščiau ekonominių kriterijų, motinos ir vaiko globa neįgyja prioriteto. Negimusio kūdikio negina joks įstatymas, o neretai net pati jo motina, todėl vien per dešimtmetį dėl abortų Lietuva neteko 0,5 milijono gyventojų. Dėl med. technikos katastrofiškos stokos ir žemos darbo kultūros kai kuriose įstaigose netgi gydymasis tapo nesaugus. Palyginti su Vakarų šalimis, mūsų sveikatos apsaugos rodikliai daugiau negu kuklūs, nors daugelis iš jų -vieni geriausių šalyje, todėl mums būtina orientacija ne į atsilikusius Rytų kraštus, o į pažangiausias pasaulio koncepcijas. Pagrindinis medicinos mokslo principas turi būti: žmogus - gamtos dalis, o gamtai būtinas prioritetas prieš materialines vertybes, mokslo negalima naudoti visuomenei naikinti ar žaloti, jį turi kontroliuoti visuomenė. Medicinos praktika yra taip pat mokslas, bet ji atsiliko 15-20 metų. Nėra kam parduoti naujų idėjų, nes TSRS pramonė nepajėgi jų realizuoti. Mokslo tyrimus reikia koncentruoti aukštosiose mokyklose ir finansuoti tik turinčius praktinę reikšmę. Mokslinius vardus ir laipsnius turi teikti tik Vilniaus universitetas arba Kauno medicinos institutas. Visus ryšius su TSRS ar užsienio mokslo įstaigomis nustatyti tik sutartimis, tačiau per liaudies deputatus būtina atkurti Lietuvos valstybės statusą, nes iš daugelio pasaulio žemėlapių ir žmonių atminties jau ištrintas Lietuvos vardas. Iškyla ir mokslo ekologijos problema. Jągalima išspręsti apsivalius nuo funkcionierių, vertinant jų darbus konkurso būdu pagal tarptautinius standartus.


Lietuvos nacionalinė sveikatos apsaugos koncepcija numato: piliečių ir visuomenės pareigą saugoti savo sveikatą, Konstitucijos įteisintą tarpžinybinį bendadarbiavimą sveikatai išsaugoti, Respublikos ir jos miestų bei rajonų sveikatos apsaugos struktūros, finansavimo, prioritetinių krypčių nustatymo savarankiškumą, ne valdininkų, o medicinos darbuotojų atsakomybę už medicininį darbą, tautinės aukštosios medicinos mokyklos sukūrimą. Finansinius išteklius turi formuoti tik Respublika, atsižvelgdama į savo resursus, skirti sveikatos apsaugai vis didesnę nacionalinių pajamų dalį iki pasaulinių standartų, ekonominiais būdais skatinti įmonių ir žmonių suinteresuotumą sveikata, pasiekti sveikos medikų darbo konkurencijos, pereiti prie laisvo gydytojo pasirinkimo. Daug kalbėta apie privalomąjį ir savanorišką draudimą, ligonių kasas, orientuojantis į prieškarinę draudimo sistemą, gydytojų profesinį draudimą. Finansavimą išspręsti galėtų padėti įmonės įnašais į sveikatos fondą, atsižvelgdamos į darbuotojų skaičių arba į jų ligotumą. Šiauliuose susikūrusi pramonininkų asociacija linkusi padėti medikams, tačiau nereikia pamiršti, kad pinigų pervedimą sveikatos apsaugai reikia pirmiausia įteisinti, kad lėšas galima skirti tik kolektyvo tarybos nutarimu.


Suvažiavimas apsvarstė daug labai opių problemų, ieškojo realių būdų joms išspręsti, žadino gydytojų aktyvumą, todėl nevisiškai galima sutikti su „Komjaunimo tiesa" (V.24, Nr. 98), kad suvažiavimas šmaikščiais posakiais atsiribojo nuo realios kasdienybės, neleido išsipasakoti eiliniams gydytojams savo bėdų, nukrypo į politiką. Mūsų stiprus centras tegali būti tik puiki tautos sveikata. Tačiau neišsprendus pagrindinių politinių klausimų net ir kuklūs mūsų profesiniai siekiai nebus realūs. Nors gydytojų suvažiavimą gaivino Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dvasia, tačiau netikrumas dėl politinio, ekonominio suvereniteto net ir drąsiausias delegatų mintis vertė lyginti su paukščio parištais sparnais skrydžiu.

Šaltiniai

Griganavičius Albertas. Skrydis parištais sparnais // Šiaulių naujienos. - 1989, birž. 14, p. 3 aaa