A.Griganavičius: Nebeužtvenksi upės bėgimo

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (2 045 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...


Gydytojas neurochirurgas, Šiaulių miesto Garbės pilietis Albertas Griganavičius [1] 2006 metais išleido knygą „Reikia tos Lietuvos“. Kaip jis pats teigia „didžioji straipsnių dalis mintyse gimė einant į darbą, iš darbo arba naktimis važiuojant konsultuoti į Šiaulių krašto rajonines ligonines. Bendražygių paakintas ryžausi dalį tų publikacijų surinkti į vieną knygą tikėdamasis, kad ji primins, ką veikėme ir kuo gyvenome lemtingoje amžių sandūroje“


Pateikiame vieną iš publikacijų, kuri jo manymu labiausiai atspindi Atgimimo dvasią ir paliko giliausius prisiminimus, kurie brangūs iki šių dienų... Straipsnio įžanga papildyta naujai


Sovietų Sąjungoje brendo giliausia politinė krizė, kurios viena iš reikšmingiausių priežasčių buvo Sąjūdžio rinkimų programoje paskelbtas siekis nedelsiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Gelbėti griūvančios Sovietų Sąjungos 1990 m. sausio 11 d. į Vilnių atvyko SSSR prezidentas M. Gorbačiovas. Jo sutikti ir pareikšti savo nuostatas į sueigą Katedros aikštėje suvažiavo apie 250 000 Sąjūdžio sukviestų žmonių iš visos Lietuvos.


Šiauliečiai Katedros aikštėje. 1990 sausio 11 d.


Gausioje šiauliškių delegacijoje buvo ir Respublikinės Šiaulių ligoninės med. seserys D. Laurinavičienė, R. Pigulevičienė, gydytojai Bielskis, R. Burkauskas, V. Martusevičius, V. Navickas, A. Griganavičius nešini plakatu, kurį paskubomis suklijavau iš kalendoriaus su Kryžių kalno vaizdu, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio emblemos ir ir šūkių keturiomis kalbomis „Laisvę Lietuvai !"


Iš kairės antras R.Burkauskas, D.Laurinavičienė, R.Pigulevičienė, A.Griganavičius, V.Navickas


Sueiga žmonių susitelkimu, vienybe ir vis stiprėjančia artėjančio išsilaisvinimo nuojauta paliko neišdildomą įspūdį, nenusileidžiantį Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo ir Baltijos kelio stipriausiems įspūdžiams. M. Gorbačiovas, pabūgęs tokio žmonių ryžto, nesiryžo jiems pasirodyti.


Nebeužtvenksi upės bėgimo


Laiko tėkmė nenumaldomai gludina Vilnelės dugno akmenėlius, protėvių kaulus, besiilsinčius po mūsų kojomis čia, Šventaragio slėnyje, ir stebuklingu balzamu gydo kraujuojančias tautos žaizdas, tik bejėgė užgydyti pačią skaudžiausią žaizdą ir užgludinti nuolat stiprėjantį laisvės troškimą.

Čia mūsų žemė. Čia mūsų Tėvynės širdis. Iš čia, iš Arkikatedros aikštės, ašarotomis akimis žvelgėme, kaip Gedimino pilies bokšte lyg iš narvo ištrūkusi ir laisvės išsiilgusi paukštė į žydrą padangę vėl kilo mūsų Trispalvė. Čia giedojome Sąjūdžio suvažiavimo vakarą: aikštėje buvo ankšta, o širdis plakė taip lengvai ir pakiliai. Čia rinkomės Gedulo ir Vilties dieną susikaupti ir prisiminti tautos kankinių. Iš čia Lietuvos širdžių šiluma ir pasiryžimas švenčiausiam laisvės siekiui gyvąja Baltijos kelio grandine sruveno nuo Vilniaus iki pat Talino. Tai vis neramaus laiko ir mūsų tautinės sąmonės brendimo žingsniai, neišvengiamai vėl atvedę mus čia šįkart jau nedviprasmiškai pareikalauti: „Laisvę Lietuvai! Ir Latvijai! Ir Estijai! Ir visoms kitoms pavergtoms šalims!"

Vakarėja. Pilka padange lekia greiti debesys, o į Arkikatedros aikštę plūsta ir plūsta ir jau nebesutelpa į ją per vieną dienelę iš visų Lietuvos kampelių Sąjūdžio sukviesti šimtai tūkstančių žmonių. Ar ir vėl Rytų išminčiai visos tautos sueigą pavadins eiline pribaltų ekstremistų isterija? Lėtai, iškilmingai per minią prasiskynęs kelią, ant pakylos iškyla kryžius ir Bažnyčios vėliava, kopia garbingiausi mūsų žmonės.

Žodžiai. Smerkiantys, reikalaujantys, ryžtingi, teisingi. Iš šimtų tūkstančių krūtinių išsiveržę „Ne" ir „Taip" sudrebina Vilniaus mūrus, braškančią imperiją, pasaulį.

Tyla. Visuotinis susikaupimas. Tik vėjyje plazda vėliavų šilkas, plevena žvakių liepsna. Šimtai tūkstančių žvakių. Žvarbaus vėjo gūsis nepajėgia užpūsti rūpestingai saugomų liepsnelių, kaip neužgeso rūsčiausiai 50 metų slopintas laisvės troškimas. Mintyse vis dar skamba ir skamba giliai širdyje išnešioti ir ką tik ištarti Vytauto Ladsbergio žodžiai: „Mes laisvi!" Laisvi savo dvasia ir nepalaužiami, laisvi pasakyti sau ir visam pasauliui, kad esam gyvi! Bet ar iš tikrųjų visai laisvi? Tai kam gi čia susibėgo visa Lietuva, tiek įvairių tautų vėliavų ir plakatų su tokiais ryžtingais reikalavimais? Niekas neįstengė palaužti mūsų dvasios! Mes laisvi! Tos mintys susipina su vėjo atnešta, o gal tik pasąmonėje suskambusia nuostaba melodija - Juozo Naujalio „Svajone"... Svajonė! Pati gražiausia ir šviesiausia, ji nūnai jau skinasi kelią į realybę! Nebeužtvenksi upės bėgimo!

Varpai. Visų Lietuvos varpų gaudesys kloniais ir kalneliais suplaukė čia ir susiliejo su sostinės varpų skambėjimu į vieną galingą gausmą, vienijantį visus Lietuvos geros valios žmonės, skelbiantį naują tautos prisikėlimo ir kovos etapą.

„Vienybė težydi!" - gieda visas Vilnius, gieda visa Lietuva. Šimtai tūksiančių tvirtai suremtų pečių, šimtai tūkstančių širdžių, plakančių tuo pačiu ritmu.

„Palengvink vergiją, pagelbėk žmonijai!" Dieve, duok, kad ant Laisvės aukuro daugiau nebedėtume kruvinų aukų. Priimk šventų Mišių auką už atgimstančią kryžių žemę ir palaimink mūsų žingsnius.



Visuose Šiaulių miesto Sąjūdžio renginiuose A.Griganavičius – aktyviausias dalyvis. 1988 m.



„Ir kelsis Lietuva iš griuvėsių“. Prie bolševikų susprogdintų Trijų Kryžių Vilniuje. 1989 m.

Šaltiniai

Griganavičius Albertas. Reikia tos Lietuvos. – Šiauliai, 2006, P. 78-79, 147

Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. - V., 1998, P. 51

Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: 1918-2005: Valstybės, politikos ir visuomenės veikėjai. Albertas Griganavičius {interaktyvus], Šiauliai [2].

A.Griganavičiaus fotografijų archyvas