A.Griganavičius: Nebenorime būti ignoruojami

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (1 284 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...


Šiauliuose vykusiame neeiliniame suvažiavime atkurta Lietuvos chirurgų draugija.

Lietuvai teko nepalanki lemtis: tai, ką ji kūrė ir puoselėjo šimtmečiais, nuolat grobė ir naikino svetimieji, tačiau, jos garbei, reikia pripažinti, kad nors ir negausi, bet stiprios valios tauta vis rasdavo jėgų pakilti, atsitiesti ir atkurti kitų negailestingai sunaikintas dvasios ir materialines vertybes. Nepalankios lemties susilaukė ir lietuviškosios chirurgų draugijos. 1509 m. įkurtą Vilniaus chirurgų draugiją, kurios devizas buvo „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui", 1832 m. panaikino rusų caras, uždarydamas Vilniaus universitetą. Tai buvo bausmė Lietuvai už nepaklusnumą ir 1831 m. sukilimą. „Kaip tik tuo metu rusų valdžia įkūrė savo universitetą Kijeve, kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus universiteto turtas" („Lietuvos istorija", Red. A.Šapoka, p.181).

Tik po 103 metų buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos chirurgų draugija, atstovaujanti pasaulyje Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai, turinti įstatuose deklaruotą vienintelį tikslą-ugdyti chirurgiją Lietuvoje, tačiau ir jai neilgai teko gyvuoti.

Okupantų požiūris ir veiksmai visada vienodi: jie bijo pavergtosios tautos, stengiasi ją paklupdyti ir nužeminti, pirmiausia užgindami intelektualinę jos veiklą, o išsigandusiam naktį net pavergtojo nagas durklu žiba. Nors Lietuvos chirurgų draugija nebuvo politinė, okupantams, matyt, nepatiko jos tautinis nusiteikimas, bylojąs, kad tauta nenori pasiduoti ir prapulti, todėl buvo uždrausta kaip kelianti grėsmę santvarkai, kaip ir Lietuvos gydytojų draugijų sąjunga bei kitos asociacijos, korporacijos. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos vidaus reikalų komisaras rašė: „Išžiūrėjęs Lietuvos chirurgų bylą, radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis šios organizacijos veikimas nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais (mūsų pabraukta), todėl pagal draugijų įstatymo 48 str. nutariau: Lietuvos chirurgų draugiją uždaryti. Nutarimą vykdyti pavedu Kauno apskrities viršininkui". Šį garbingą raštą pasirašė ne mažiau garbingas Mečislovas Gedvilas, ant rašto įstrižai dar pridurdamas: „3 nuovados viršininkui Kaune. Prašau nutarimą paskelbti draugijos vicepirmininkui dr. Vincui Kanaukai ir Benjaminui Zacharinui... ir užklausti, kokį draugija turėjo turtą". Draugija turėjo 18000 litų, kurie taip pat neteisėtai buvo konfiskuoti. Tai buvo šiurkštus stalininės bolševikų partijos vykdomo piliečių politinių teisių ir laisvių varžymo, teisėtumo pažeidimo, mokslinės ir profesinės minties žlugdymo aktas, ilgam sustabdęs šios draugijos paskleistų idėjų plėtotę Lietuvoje.

1946 m. veiklūs Lietuvos chirurgai vėl neoficialiai susibūrė į draugiją ir sunkiais pokario metais vėl dirbo savo darbą-vienijo Lietuvos chirurgus, ugdė jų mokslinę mintį, neretai pasipriešindami biurokratiniams nurodymams, sugebėjo perduoti savo patyrimą jaunajai kartai. 1954 m. ta draugija buvo įtraukta į TSRS chirurgų draugiją srities draugijos teisėmis, ir nuo tol jos kelias pažymėtas priespaudos, ignoravimo, varžymo, o kartais ir pažeminimo. Buvo nutraukti visi Lietuvos chirurgų tarptautiniai ryšiai, galimybė tiesiogiai gauti naujausios informacijos, aparatūros, vaistų. Vietoj to pasiūlytos kai kurios galimybės susipažinti su Maskvos ir kitų centrų chirurgija, gauti jų atsilikusios nuo tarptautinių standartų aparatūros. Ką gi galėjo duoti Lietuvos chirurgijai, susipažinusiai su žymiausiais pasaulio chirurgijos laimėjimais, pokario rusų chirurgija, kai šviesiausi chirurgai buvo lageriuose arba sunaikinti, o jų vietas buvo užėmę žmonės, kopę aukštyn ne tiek kruopščiu darbu, kiek asmeniniais, prisitaikėliškais ryšiais. Naujausios draugijos įstatai prasidėjo chirurgams sunkiai suvokiamomis beprasmėmis frazėmis apie tarybinės visuomenės sukūrimą, TSRS programą, uždavinį užimti vadovaujančią padėtį pasaulyje svarbiausių mokslų srityje - remiantis TSKP ir vyriausybės nutarimais ir marksistinės-lenininės teorijos pagrindais. Ar tai laisvos draugijos uždaviniai? Tie įstatai ir jų vykdymo praktika buvo diskriminuojantys ir nenaudingi Lietuvos chirurgų draugijai. Lietuvos chirurgų draugijos reikalai ir bėdos sąjunginei draugijai niekada rimtai nerūpėjo, apsiribojo tik 60 proc. nario mokesčio ir ataskaitų rinkimu. Į sąjunginius forumus buvo kviečiamos tik nedidelės mūsų delegacijos, uoliai nuo lietuvių buvo saugoma informacija apie tarptautinius kongresus, kad tik mūsų chirurgai ten nenusiųstų savo pranešimų ir netektųjų įtraukti į negausias didelės valstybės delegacijas, kad jose kuo daugiau vietų liktų Maskvos atstovams. Per visą laiką tik vienas prof. P.Norkūnas vienintelį kartą buvo įtrauktas į turistinės (neoficialios) delegacijos sudėtį- dalyvauti Vienos kongrese, o kiti į užsieni išvykdavo tik dėl asmeninių kontaktų ir brangiai susimokėję už kelionę, bet, nebūdami oficialios delegacijos nariai, ne visada galėdavo patekti net į posėdžių sales, nekalbant apie valstybės mokėtus kongreso dalyvio mokesčius, įvairius priėmimus ir susitikimus, prabangius viešbučius ir ekskursijas, kuriomis naudojasi beveik išimtinai vien maskviečiai. Galingai valstybei visada pritrūksta kelių dešimčių dolerių, kad ir Lietuvos chirurgai galėtų sumokėti dalyvio mokestį ir pasijustų bent kiek panašūs į kitų kraštų chirurgus.

Per 30 metų nė vienas Lietuvos chirurgas nebuvo išrinktas į sąjunginės draugijos valdybos prezidiumą, o į valdybą pateko tik vienas prof. P.Norkūnas, bet jo nė karto nepakvietė dalyvauti valdybos posėdžiuose. Tad mūsų draugija negalėjo prisidėti sprendžiant ne tik tarptautinio, bet ir vidaus bendradarbiavimo klausimus, aptariant suvažiavimų temas ir kt. Tautinė savigarba, kurią pažadino Atgimimas, būdingiausi chirurgų bruožai - ryžtas ir logiškas mąstymas nebeleido Lietuvos chirurgams toliau būti ignoruojamu TSRS chirurgų draugijos padaliniu, todėl jie, 1989 m. rugsėjo 28 d. susirinkę į neeilinį suvažiavimą Šiauliuose, atsisakė stipraus centro diktato ir atkūrė savarankišką Lietuvos chirurgų draugiją, lygiavertę kitų TSRS ir užsienio šalių chirurgų draugijų partnerę. Ji ir toliau sieks pagrindinio tikslo - ugdyti chirurgiją Lietuvoje - laisvai ir demokratiškai tvarkydama savo vidaus ir tarptautinius ryšius, grįsdama juos abipusiškai naudingomis sutartimis. Taip nusprendė demokratiškai išrinkti sduvažiavimo delegatai (vienas nuo keturių chirurgų), atstovaujantys 1172 Respublikos chirurgams, todėl šis sprendimas yra teisėtas. Suvažiavimo deklaracijoje sakoma:

„Mūsų laukia: - Lietuvos gyventojų sveikatos stiprinimas, - Lietuvos chirurgijos mokslo pajėgų auginimas, - Lietuvos chirurgijos meno tobulinimas, - Lietuvos chirurgų sąmonės humanizavimas, moralinės atsakomybės ugdymas".

Patvirtinti nauji demokratiški draugijos įstatai. Priimtos rezoliucijos: „Dėl chirurgų draugijos veiklos atkūrimo", „Dėl santykių su Visasąjungine chirurgų draugija", „Dėl chirurgijos mokslinių ir praktinių tikslų tolimesnio vystymo Lietuvoje", „Dėl chirurgų draugijos spaudos" (leisti „Lietuvos chirurgijos" žurnalą).

Priimti nutarimai: pateikti deklaraciją TSRS ir užsienio šalių chirurgų draugijoms, kreiptis į Lietuvos vyriausybę, kad sugrąžintų Lietuvos chirurgų draugijai 1940 m. neteisėtai konfiskuotą jos turtą, remti Druskininkų medikų reikalavimą, kad Druskininkuose statomas karo ir darbo veteranų reabilitacijos centras būtų perduotas Stalino represijų suluošintiems tremtiniams reabilituoti, Suvažiavimo delegatai pagerbė visus, kritusius kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, padėdami vainiką prie Nepriklausomybės paminklo, gėlių - ant Šiauliuose palaidotų chirurgų Viktoro Grinkevičiaus, Jurgio Vasaičio, Zigmo Vaišvilos, Leonido Gerasimenkos, Antano Šalavėjaus kapų. Pagerbė atminimą ir visų tų chirurgų, kurie nebesulaukė šio reikšmingo suvažiavimo.

Šaltiniai

Griganavičius Albertas. Nebenorime būti ignoruojami // Šiaulių naujienos. - 1989, lapkr. 5, p. 2