A.Griganavičius: Kalba antimilitaristiniame mitinge Šiauliuose prie aerodromo 1989 06 01

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (2 050 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...


Mintį iškraustyti lauk visiems įkyrėjusį Zoknių karinį aerodromą šiauliečiai pirmą kartą viešai išsakė 1988 metais surengtame pirmajame Sąjūdžio mitinge, o 1989 metų birželio 1 d. prie aerodromo vartų susirinko tūkstančiai žmonių pareikšti savo valios.


Mitingo metu


Kaip kenkėjiškos veiklos įrodymą sąjūdininkai ir žalieji prie aerodromo vartų sukrovė didelę stirtą lėktuvų ir kitų padargų nuolaužų, surinktų iš aerodromo pašonės, ir uždegė juodais dūmais rūkstantį kibirą vandens, pasemto iš balučių aerodromo prieigose. Įvyko neregėtas dalykas: aukštieji karininkai, išėję susitikti su žmonėmis, nusiėmė kepures. Tai jau buvo ženklas, kad ir jie jaučia artėjančią savo galybės pabaigą

Mitingą vedė inžinierius Jonas Keldušis. Kalbėjo atsargos papulkininkis Zigfridas Orentas, žaliųjų atstovai Algimantas Sėjūnas ir Rimantas Braziulis, poetas Juozas Sabaliauskas, miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Povilas Morkūnas, komjaunimo sekretorius Petras Mockus, pedagogė Birutė Žymantienė, gydytojas Albertas Griganavičius, medicinos sesuo Alma Žalienė, Laisvės lygos atstovai.


Kalba Zigfridas Orentas


Kiekvienas savaip įrodė, kad sovietinis karinis aerodromas yra piktybinis navikas miesto pašonėje ne tik keliantis didžiulį triukšmą, teršiantis aplinką, bet ir kaip branduolinis karinis objektas sudarantis realią grėsmę šiauliečių saugumui. Kalbėjęs kariškių atstovas nerado rimtų argumentų šiems teiginiams paneigti.



Plakatai mitingo dalyvių rankose


Vieningai sugiedotas tikrasis Lietuvos himnas, „Marija,Marija". Sąjūdžio miesto tarybos narys Virgilijus Kačinskas perskaitė mitingo rezoliuciją, pareikalavusią per 5 metus šį karinį aerodromą iškelti iš Lietuvos. Realybė pranoko lūkesčius: paskutinis sovietų kareivis paliko Lietuvą 1993 m. rugpjūčio 31 d., o paskutinis aerodromo karininkas, girtas nukritęs nuo lėktuvo sparno, sunkiai susižalojęs galvą, mūsų ligoninėje buvo operuotas ir po 5 dienų tolimesniam gydymui pervežtas į Rygos karo ligoninę.


Kalba antimilitaristiniame mitinge Šiauliuose prie aerodromo 1989 06 01


Gerbiami šiauliečiai,

Vakar iš šalies aukščiausiosios tribūnos nuskambėjo lietuvų Tautos širdies, proto ir minties padiktuotas Molotovo Ribentropo pakto pasmerkimas. Lietuva niekam negrasino, o visada tik gynėsi nuo kaimynų, todėl jai niekad nereikėjo tokių milžiniškų karinių gigantų, koks yra šis aerodromas. Taigi jei ne tas gėdingas abiejų grobikų sąmokslas, šiandien mums nereikėtų čia susirinkus reikšti savo valią.

Pasaulyje nebėra karinės įtampos, todėl daugiau negu keista, kad Lietuvoje 80 km spinduliu yra karinių aerodromų, jau nekalbant apie kitas karines bazes. Išpūsta karinės grėsmės propaganda reikalinga tam, kad įteisintų egzistavimą didžiulės karinės mašinos, kasmet suryjančios per KO mlrd. rublių, nors daugelis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Viešumas dar nepasiekė armijos. Viešiausia armijos vieta -žvaigždutėmis papuošti metaliniai vartai, kurie stropiai slepia armijos kiekybę ir kokybę. Nuo ko slepia? Ogi nuo mūsų- tų pačių, kuriuos nežinia nuo ko taip stropiai saugo. O gal kelia mums grėsmę? Juk į tokią karinę bazę „agresoriai" yra nutaikę atitinkamą gausybę branduolinių užtaisų, todėl esame priversti gyventi ant parako statinės. Mes nežinom, kiek čia yra lėktuvų, kiek branduolinių užtaisų išdėstyta aplink miestą. Krito lėktuvai prie Pušaloto, Šeduvos, tik visuomenei spaudžiant pakomentuota, kaip nukrito sprogmenys ant karvidės Radviliškio rajone. Ar daug trūko, kad kristų ant mūsų miesto? Užtat puikiai žinome, kiek bombų numesta Prancūzijos pakrantėse.

Lietuva labai kenčia nuo mums primestų pramonės gigantų. Šis karinis milžinas teršia aplinką nė kiek ne mažiau, nes ji NĖ KIEK NESAUGOMA! Vieno lėktuvo tarša prilygsta kelių tūkstančių automobilių taršai. Milžiniškais kiekiais ant miesto nusėda benzpirenas, sukeliantis vėžį, besileidžiantys lėktuvai virš mūsų išpurškia tūkstančius tonų degalų. Tik TSRS gali būti toks antihumaniškas paradoksas: ligoninė neturi benzino, kai reikia skubiai nuvažiuoti į rajonus gelbėti sunkiai sužalotų žmonių, o kariškiai tonomis pila degalus lauk. Tai patvirtina grioviais į Kairių ežerą bėgantis iš aerodromo vanduo, kurį galima uždegti. Aplinkos užterštumas yra viena iš pagrindinių priežasčių, kad Šiauliuose didžiausias nėščiųjų ligotumas - 14%, didžiausias vaikų iki 2 m. ligotumas, kad daugėja apsigimimų.

Šiandien mes nežinome, kiek kainuoja vieno lėktuvo gamyba ir išlaikymas. Manau, ne vieną dešimtį milijonų, bet puikiai žinome, kad vienam ligoniui stacionare vienos dienos vaistams skiriama tik 80 kp. Kaip grybai mieste dygsta kariškių daugiaaukščiai namai, bet didžiausia problema - pastatyti naują ligoninės korpusą, nes TSRS žmogaus sveikatai skiriami trupinėliai, likę nuo pramonės, žemės ūkio, armijos. JAV vieno žmogaus sveikatai metams skiria 1780 dol., Suomija- 800 dol., o TSRS -tik 90 rb.! Todėl kviečiu pačius kariškius bent dalinai atitaisyti šiauliečiams daromą žalą realiais įnašais į Šiaulių sveikatos fondą.

Į kiekvieną mūsų priekaištą kariškiai gali atsakyti, kad jie turi savus įstatymus, tačiau juose pasigendu svarbiausio - humaniškumo. Pašonėje puikiausias aerodromas, pukiausi lėktuvai, bet, kai reikėjo skubiai nuskraidinti į Maskvą Raselę su nukirstomis kojelėmis, Šiauliuose lėktuvo neatsirado.

Apie 40% žmonių serga neurozėmis, tačiau apie jų paplitimą, kaip ir apie kariškus dalykus, Sovietuose nepriimta viešai šnekėti, nes jos pirmiausia rodo žmonių darbo ir buities sąlygas. Iš 29 mano darbo metų Šiauliuose apie 6 metai vien bemiegių naktų budėjimai, todėl miegu labai blogai. Tik žmona ir vaikai gali pasakyti, kiek tūkstančių kartų per tuos metus esu prakeikęs naktinius padangių chuliganus, kai vos užsnūdus po budėjimo nakties kas kelias minutes prižadina per stogą besiverčiančio lėktuvo griausmas, kol galutinai išsikankinęs lieku nemigęs dar vieną naktį. Kažin ar norėtų aerodromo viršininkas, kad po tokios nakties operuočiau jo uošvę, jau nebekalbant apie vaikus. Nemiga skundžiasi ir daugybė kaimynų, motinų, kurių vaikai, pažadinti baisaus lėktuvų gausmo, nebeužmiega ir klykia per naktis, nustoja apetito ir tampa irzliais neurotikais. Todėl šiandien, vaikų gynimo dieną, pirmiausia reikia ginti mažuosius šiauliečius nuo baisaus triukšmo, nuo aplinkos užteršimo -jie kaip uždelsto veikimo bomba po kiek laiko išsprogdins jų sveikatą. Taigi, gerbiamieji kariškiai, iškyla dar vienas paradoksas. Jūs dedatės mūsų saugotojais, o iš teisybės tenka saugotis nuo jūsų, saugoti savo vaikus. O saugoti tikrai yra ką. Lenda į paviršių stagnacijos laikais pasėti blogio daigai - didėjantis nusikalstamumas mieste, su kuriuo milicija nebesusitvarko ar net nebando iš esmės susitvarkyti. O štai jūs, tiek jaunų vyrų, gerai ginkluotų, tikrai galėtumėt užtikrinti gyventojų ramybę, apsaugoti nuo chuliganų, bet tai nepoloženo.


Išvada aiški: iš tos karinės bazės miesto pašonėje Šiauliams jokios naudos, tik viena žala, todėl jai čia ne vieta. Lietuvos Konstitucija skelbia, kad žemė, oras, vandenys yra išimtinė Lietuvos nuosavybė, tad gerbiami mūsų saugotojai privalo mokėti Šiaulių miestui bent žemės rentos mokesčius, kol išsivažinės į savo išsiilgtąsias gimtąsias pievas šieno pjautų.

Šaltiniai

A.Griganavičiaus fotografijų archyvas

Griganavičius Albertas. Reikia tos Lietuvos. - Šiauliai, 2006, P. 72-74