A.Griganavičius. 1941 m. sukilimas Kavarske

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,1 / 5 (197 balsai)
Savita kiekvieno mūsų šalies kampelio istorija yra visos šalies istorijos dalelė. Nenumaldomas laikas sudėlioja į istorijos klodus svarbiausius įvykius, bet išsiveda amžinybėn gyvuosius jų liudininkus. Istorija gyva tiek, kiek įvykiai ir jų dalyviai įamžinami paminklais, minimi spaudos, kiek juos prisimena žmonės.
Birželio vidury mintys dažniau sugrįžta į gimtąsias Kavarsko apylinkes, pirmosios sovietų okupacijos, baisaus jų teroro ir pasipriešinimo jam dienas.

Kavarsko apylinkės, kaip ir mūsų šeima, labai skaudžiai nukentėjo nuo pat 1940-ųjų metų okupacijos pradžios.
Rugsėjo mėnesį į miestelį buvo kviečiamas pas mus gyvenantis jau anksčiau į atsargą išėjęs tėvelio brolis, Generalinio štabo pulkininkas, Vaclovas Griganavičius (1891-1940), kuris iš pokalbių su enkavėdistais grįždavo nelinksmas, nekalbus. Kelis kartus ten apsilankęs, staiga sunkiai susirgo ir po trijų dienų mirė.
Iš mūsų, dėdės Stasio, mūsų šeimai artimų Paršelių, kaimyno Jono Vanago ir kitų kaimynų rudeniop atėmė po pusę žemės, o likusią apdėjo kone kas mėnesį didinamais mokesčiais ir prievolėmis. 1941 m. birželio 14 d. iš Kauno ištremta į Sibirą motinos sesuo mokytoja Žukienė su šeima, iš Veprių valsčiaus - tėvelio sesuo ūkininkė Petronėlė Purtikienė su šeima. Atskirti nuo šeimų jų vyrai, neatlaikę nežmoniškų sąlygų ir bado, mirė pirmaisiais tremties metais.Tą pat dieną ištremtos Juozo ir Karolio Paršelių šeimos, Kaminskai, visų labai mylimas mokytojas Kostas Čiukšys ir daug kitų.
Tikėdamiesi neprašytų „svečių", ir mes savaitę naktimis slapstėmės parugėse.
Kavarskiečiai nesitaikstė su bolševikų režimu. Mokytojas Kostas Čiukšys, vikaras, vėliau už patriotinę veiklą išėjęs skaudžią tremties ir lagerių mokyklą, dabar jau garbingasis monsinjoras Edvardas Semaška, netolimi kaimynai broliai Antanas, Alfonsas ir Vytautas Palaveniai, Klemensas Peldžius, Jonas Tarasevičius ir kiti buvo sudarę pogrindines grupeles, kurios miestelyje ant milicijos, pašto, valsčiaus administracijos pastatų sienų, telefono stulpų plačiose apylinkėse klijavo patriotinius atsišaukimus, pačių spausdintus iš medžio išdrožtomis raidėmis, kabino ant telefono laidų ir į aukščiausius ąžuolus kėlė tautines vėliavas, o „laisvų" linkimų į Aukščiausiąją Tarybą vakarą, kai į balsavusiųjų pasus buvo įspaudžiamas įrašas „balsavo", prie pikto šuns būdos prikalė Stalino portretą. Ta tyli kova, žadinanti kaimynų tautinę dvasią, okupantui nepakenčiama rakštis, 1941 m. birželio 22 dieną prasiveržė atviru kariniu sukilimu. Jauniausias tėvelio brolis atsargos karininkas Stasys Griganavičius (1909 1968) Svirnų miške surinko būrį kovotojų ir atvežė jiems ginklų, o popietę ir iš mūsų kiemo (2 km. nuo Kavarsko) išsivedė apie 15 vyrų, apginkluotų iš palėpių ištrauktais ginklais, ir patraukė į Kavarską. Sukilėliai apsupo mokyklą, ant kurios stogo rusų kareiviai buvo įsirengę stebėjimo postą ir su jais susišaudė. Kareiviai buvo priversti trauktis dviem šarvuočiais, atsišaudydami kulkosvaidžiais ir braudamiesi per partizanų nukirstus ir ant
kelio suverstus medžius. Jie sudegino kelis miestelio namus ir nušovė gyventoją J. Bakanauską. Paskui kareivius bandė sprukti ir vietiniai raudonieji aktyvistai, bet sukilėliai juos sulaikė ir netrukus paleido.
Kautynėse žuvo pirmasis Kavarsko partizanas Klemensas Peldžius iš Sabalių kaimo. Sukilėliai ir jo artimieji Klemensą Peldžių palaidojo Kavarsko kapinėse ir pastatė jam tautiniais simboliais papuoštą paminklą su akmenyje iškaltais žodžiais: „Gražiausia mirtis žemėje - už Tėvynę". 1946 metais šį paminklą ištiko paminkloVincui Kudirkai likimas: kaip tada cariniai, taip dabar raudonieji atėjūnai - valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Semionovas, jo padėjėjas Micka Pacharevas ir ukmergiškis jų viršininkas Lebionka privertė iš paminklo iškapoti tuos taurius žodžius ir tautinius simbolius, o partizano artimuosius ištrėmė į Sibirą. Pokario partizanų kovose žuvo ne vienas sukilimo dalyvis, tarp jų Antanas ir Alfonsas Palaveniai. Kai jų šeimas vežė į Sibirą, seserys Emilija ir Janina apsirengė tautiniais rūbais, bet nepasiėmė nė kąsnelio duonos...
Paminklą Klemensui Peldžiui padarė 1885 metais gimęs, gyvenęs Šiauliuose ir vėliau atsikėlęs į Kavarską Nepriklausomybės kovų savanoris, skulptorius Benjaminas Jakševičius. Nepriklausomybės metais Jakševičių šeima garsėjo patriotine, kultūrine veikla. Nepakęsdamas persekiojimų už 1918 metų kovas su bolševikais, už paminklą žuvusiam partizanui, B. Jakševičius, jau būdamas 50 metų, išėjo į partizanų būrį ir buvo pavyzdingas partizanas, gavo Šaltekšnio slapyvardį, o draugų vadintas Dzedziune, bet po išdavystės 1948 m. per Žolinę buvo suimtas. „Trojka" nusprendė: mirties bausmė! Bet vėliau „maloniai" pasiūlė 25 metus katorgos Vorkutos, Novosibirsko, Taišeto, Mordovijos lageriuose. Ten nežuvo tik todėl, kad viršininkams prireikdavo jo, kaip dailininko, paslaugų ir mažiau tekdavo darbuotis taigoje ar kasyklose, tačiau į pasiūlymus pasitaisyti, t. y. atsižadėti ankstesnės veiklos, atsakydavo: „Man jūsų malonės nereikia, nebent jums patiems ji reikalinga". Išliko nepalaužiamas, kol senatvėj buvo išleistas iš lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas tvirtina, kad Birželio sukilime Kavarske dalyvavo apie 70 sukilėlių, jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Stasys Griganavičius (Stasė Kisielienė. „Kaip nepamiršti..." Kaunas, Caritas, 2002, p.6).
Dėdė Stasys buvo linksmas, sumanus ir darbštus. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje, Karo mokykloje. 1931 11 04 jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis (įsakymo nr. 62). 1936 m. dar stažavosi karo autorinktinėje Šančiuose. Vedęs Oną Baltrėnaitę, dirbo paveldėtame iš tėvo
knygnešio Antano Griganavičiaus (1867 - 1940) ūkyje Riklikuose. 1944 metais buvo įstojęs į gen. Plechavičiaus vietinę rinktinę, ją nuginklavus traukėsi nuo artėjančios rusų kariuomenės į Žemaitiją, bet ir čia neišvengė represijų: areštavo ir išvežė į Karagandos anglies kasyklas. Po dvejų metų iš ten ištrūkęs, atvažiavo pas mus į Radviliškį, kur su mamyte glaudėmės pas kleboną Klemensą Šovį. Buvo iki kaulų persisunkęs anglies dulkėmis, be jokių žmogaus teisių. Vikaro Jono Albavičiaus (vėliau Kavarsko altaristo) rūpesčiu įsidarbino Radviliškio durpyne ir apsigyveno barakėlyje su išsislapsčiusiomis pas gimines žmona ir dviem dukrelėmis, bet, pajutęs pavojų, tyliai išsikėlė į nuošalų Pabalvės durpyną prie Tryškių ir ten dirbo, kol leido tremties ir negandų palaužta sveikata. Jo palaikai iš Kaunatavo kapinių perkelti į Vilniaus Rokantiškių kapines.

Trėmimų ir sukilimo dienomis Kaune buvęs atsargos jaun. leitenantas Jonas Paršelis (karininko laipsnis suteiktas 1937 09 15, įsakymo nr. 55), prieš dvejus metus miręs Kanadoje, man rašė, kad jam grįžus iš Kauno, Kavarske partizanams jau vadovavo atsargos jaun. leitenantas Leonardas Šimkus, karininko laipsnį gavęs tą pat dieną kaip ir dėdė Stasys, tačiau netrukus miestelyje valdžią perėmė vokiečiai, o apie Leonardo Šimkaus likimą neteko girdėti.
Vėl imu į rankas Stasės Kisielienės-Meškauskaitės (1924-1997) surinktą autentiškų liudijimų apie okupacijos baisybes gimtojoje Lietuvoje ir tremtyje knygą. Jos autorė - labai šviesi asmenybė, Kavarsko mokytoja, pasipriešinimo dalyvė, žuvusio partizano Algirdo Žemaičio (1929 -1946) sesuo, savanorė, tremtinė. Ji dešimt metų kantriai laukė, kol iš lagerio išleido partizaną Vincą Kisielių, ir jo kviečiama išvyko į atšiaurų evenkų kraštą sukurti lietuviškos šeimos (Vinco iš ten neišleido) ir kartu kęsti tremtinio dalios. Kai pavyko sugrįžti atgal į Kavarską, nenorom priimta atgal į mokyklą ir kagėbistų rūpestingai prižiūrima, toliau tyliai dirbo mokytoja, buvo bendradarbių ir mokinių gerbiama ir mylima. Patyrusi artimų žmonių netekties skausmą, pasidalijusi su mylimu žmogum tremtinio likimu, atgimimo metais kruopščiai rinko nukentėjusiųjų nuo okupantų ir rezistencijos dalyvių prisiminimus savo sopulių knygai, kad visi žinotų, kiek sumokėta už prarastą laisvę, kas už ją mokėjo savo kančios ir gyvybės auka ir paliko visa tai ateities kartoms. Knygoje paminėta per 500 kovotojų ir nekaltai nukentėjusiųjų, įvardyta 160 kavarskiečių partizanų ir ryšininkų, iš kurių 86 žuvo, 73 tremtinių šeimos, 12 nužudytų beginklių žmonių. Ne visus pavyko surinkti ir prakalbinti, bet ir tiek ar ne per didelė auka mažam Šventosios pakrančių ploteliui?
Autorei nebuvo lemta pasklaidyti kantriai ir kruopščiai surinktos knygos. Ją išleido monsinjoras Alfonsas Svarinskas savo rūpesčiu ir lėšomis prabėgus penkeriems metams, kai užgeso autorės akių šviesa ir nustojo plakusi tauri širdis. Tebūna ši knyga amžinas paminklas jos autorei ir visiems kavarskiečiams, kovojusiems už žmogaus orumą, už tautos ir valstybės išlikimą. Teišsipildo paskutiniai knygos gale parašyti žodžiai: „Tepamoko jų pasakojimai, kaip reikia mylėti bei ginti Tėvynę, ir tepaskatina nepasiduoti menkoms dabarties negandoms".

                                                               „Lietuvos aidas". 2003 06 26. Nr .147.

Literatūra: Griganavičius, Albertas. Reikia tos Lietuvos. - Šiauliai, 2006. - P. 10-14