Ašvos pakrančių piliakalniai ir kapinynai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (99 balsai)
Daiva Milkerienė


Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,4 / 5 (99 balsai)
Ryškų Lietuvos gamtovaizdžio akcentą sudaro piliakalniai ir jau vos pastebimi senųjų gyvenviečių kapinynai. Šie nebylūs lietuvių tautos istorijos liudininkai išsibarstę po visą Lietuvą. Piliakalniai įspūdingai stugso upių santakose, ežerų pusiasaliuose, kuriuos neretai supa lygumos ir pelkės.


IX – VIII a. pr. m. e. turto ir žmonių apsaugai pradėta įrenginėti sustiprintas gyvenvietes – piliakalnius. Dažniausiai žmonės kurdavosi ant stačiašlaičių kalvų, iš kelių pusių apsaugotų natūralių gamtos kliūčių: upių, ežerų, pelkių bei gilių daubų. Pasirinktoje kalvoje iš lengviau prieinamų pusių padarydavo įvairių dirbtinių kliūčių: stačiai nukasdavo kalvos šlaitus, viršuje aplygintos aikštelės pakraščiai iš pradžių būdavo apjuosiami įvairiomis medinėmis arba akmenų užtvaromis, o vėliau sutvirtindavo pylimais ir grioviais. Aikštelėje buvo statomi gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai.


Vėliau plečiantis žemdirbystei ir gyvulininkystei, gyventi piliakalniuose pasidarė ankšta ir nepatogu. Jau II-III m. e. a. žmonių sodybos kūrėsi šalia piliakalnių, lygumose ir prie vandens. Piliakalniai liko tuščiomis gyvenvietėmis – pilimis slėptuvėmis. Dalies tokių piliakalnių aikštelės nebuvo didelės, tik apie 100-200 kvardratinių metrų dydžio. Piliakalniai buvo sutvirtinami, o gretimų gyvenviečių žmonės į juos subėgdavo tik kilus pavojui [4, p. 8]. Daugelis menkai įtvirtintų piliakalnių ilgainiui sunyko, dalį sunaikino žmonės per šimtmečius ardami laukus, kai kuriuos vėliau suardė upės.


Nemuno žemupyje jau I tūkstantmetyje išsiskiria skalvių gentis, kurios teritorija pietuose ribojosi su Nadruvos žeme, šiaurės vakaruose - su Lamatos žeme, šiaurėje - su žemaičias, rytuose - su aukštaičiais.


Piliakalniai – vieni įdomiausių, paslaptingiausi ir labiausiai Lietuvoje paplitę archeologiniai paminklai, neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Maždaug 2500 metų piliakalniai buvo pagrindinė mūsų krašto gyvenviečių forma. Tiktai pasibaigus karams su kryžiuočiais, dar labiau stiprėjant valstybei, piliakalnių pilys pamažu neteko savo reikšmės, buvo apleistos ir galutinai sunyko, palikdamos savo vietose tiktai įvairios formos bei dydžio piliakalnius, kurie šiuo metu yra neįkainuojamas šaltinis mūsų krašto praeičiai pažinti ir kartu neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis. Išsiskiriantys kalneliai traukia žmonių akį ir jie šiuos kalnus laiko ypatingais, domisi jų kilme ir praeitimi. Su jais susiję padavimai pasakoja, kada ir kaip šie kalnai atsiradę, kam jie senovėje buvę naudojami, kokie reikšmingi įvykiai prie jų yra buvę. Randami archeologiniai radiniai pasakoja, kaip gyveno mūsų protėviai, kaip rengėsi, kuo maitinosi, kokias darbo įrankiais naudojosi, kuo gyveno...


1 pav. Ašva ties Inkakliais (2006 m.)

Turinys

GAILAIČIŲ, UOKSŲ PILIAKALNIS

2 pav. Gailaičių, Uoksų piliakalnio pylimas iš pietryčių pusės


Gailaičių, Uoksų piliakalnis liaudyje dar vadinamas UOKSŲ PILAITE yra išnykusio Gailaičių kaimo teritorijoje, šalia Uoksų kaimo teritorijos. Piliakalnis pasiekiamas iš Švėkšnos-Vilkyčių kelio, 200 m prieš Ašvos tiltą, pasukus į staigesnį kelio posūkį į kairę, pasukus į dešinę (į šiaurę) į palaukės keliuką, vedantį į Šarkiškių kaimą. Už 750 m kelio kairėje privažiuojame Mataičių (Pocių) kapinyną, dar už 350 m keliui padarius staigų posūkį į kairę ir prieš pat jam leidžiantis į slėnį kelio dešinėje rasime Uoksų pilaitę.


Piliakalnis įrengtas Ašvos intako Vatinos upėlio kairiajame krante esančiame kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi, 32x24 m dydžio. Jos pietrytiniame krašte supiltas 1,5 m aukščio, 25 m pločio pylimas, kurio 2 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į dabar jau užslinkusį griovį. Šlaitai vidutinio statumo, 5 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų ir bulviarūsių, apaugęs lapuočiais.


Į rytus nuo piliakalnio, 0,8 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios keramikos, molio tinko. 350 m į pietryčius yra VI-XII a. Mataičių (Pocių) kapinynas (tyrinėtas 1909 m.).


Piliakalnis datuojamas I tūkst. - II tūkst. pradžia [18].


Piliakalnis kartu su senąją gyvenviete valstybės saugomas moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (23802).

MATAIČIŲ, POCIŲ KAPINYNAS

Pocių kapinynas yra 1 km į šiaurės vakarus nuo jau išnykusio Pocių kaimo, 750 m į šiaurę nuo Švėkšna-Vilkyčiai kelio, vadinamame Šilinės lauke. Jis dar vadinamas Mataičių kapinynu, Švedų kapais, Karo kapais, Šiline.


Tai geležies amžiaus (VI-XII a.) kapinynas.


Jau XX a. pradžioje senkapis buvo apnaikintas ūkininkams bekasant rūsius bulvėms. Čia vis rasdavo įvairiausių radinių.


1909 metais Sankt Peterburgo Archeologijos instituto narys-korespondentas Vladas Nagius-Nagevičius atliko banduomuosius kasinėjimus; ištyrė kelis griautinius ir 3 degtinius kapus datuojamus VIII-IX a. Į muziejų patekę radiniai datuojami VI-XII a. [15, p. 253]. Griautinių kapų duobės yra buvusios iki 2,2 metrų ilgio, 1,2 metro pločio ir iki 1,5 metro gylio. Mirusieji laidoti galvomis į vakarus. Prie griaučių įkapių nerasta.


Degtinių kapų įkapės gana įvairios: stikliniai pailgi, dvigubo nupjauto kūgio ir mėlyni rantyti karoliai, plona lietinė tordiruota antkaklė, kurios vienas galas baigiasi kilpele, antras kableliu. Segės aptiktos trejopo tipo: dvi lankinės ilgomis gyvulinėmis kojelėmis, viena plokštelinė, primenanti pelėdines seges ir viena atsitiktinai rasta ilgakojė segė lietinė užkaba. Iš kabučių išskirtinas plokščias inksto pavidalo kabutis su dviem C formos išpjovomis viduryje. Iš rankų papuošalų paminėtina tuščiavidurė apyrankė platėjančiais galais, priskiriama pačioms ankstyviausioms iš šios rūšies apyrankių, kurios buvo gaminamos tiesiog iš žalvario skardos ir atitinkamai jas išlenkiant. Be to rastas žalvarinis diržo skirstiklis, geriamojo rago apkalai, geležinė yla ir kita.

4 pav Pocių kapinyno VIII-IX a. degtinių kapų įkapės [14, p. 44].


Kadangi Vladas Nagius-Nagevičius kasinėjo rusų valdžios lėšomis, tai archeologiniai radiniai pateko į Ermitažo muziejų Petrapilyje (dabar Sank-Peterburgas, Rusija).


Kapinynas yra valstybės saugomas moksliniam pažinimui bei įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (6854).

JOMANTŲ PILIAKALNIS

5 pav. Jomantų piliakalnio statūs šlaitai, apaugę lapuočiais medžiais (2009 m.)


Jomantų piliakalnis žinomas dar kaip Jurgaičių piliakalnis, vadinamas PILIMI, yra tarp Jurgaičių ir Jomantų kaimų: apie 0,25 km į šiaurės vakarus nuo Jurgaičių kaimo kapinių, 0,2 km į vakarus nuo Jomantų – Inkaklių kelio ir 50 m į šiaurės rytus nuo Ašvos ir jos dešinio Telšinos intako santakos, šio intako kairiajame krante. Arba į pietus nuo Jomantų kaimo, Ašvos ir Telšinos upių santakoje. Jį iš pietvakarių ir šiaurės juosia Telšinos, iš pietų - Ašvos slėnis, rytuose yra 40-50 m pločio dauba. Šlaitai statūs iki 10 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi 86 metrų ilgio ir 13 metrų pločio, iš visų pusių apjuosta pylimu. Pietvakarių ir šiaurės rytų galuose pylimas 2 m aukščio, 18 m pločio, kitur – 1,2 – 1,5 m aukščio, 7 – 13 m pločio [3]. Piliakalnis apaugęs lapuočiais.


Veiviržo – Ašvos santakos slėnyje vietomis yra iki 30 proc. geležies oksidų. Kad šios srities geležies telkiniai galėjo būti naudojami geležies gamybai, kalba Jomantų piliakalnio aikštelėje ir aplinkumoje randami geležies gargažės gabalai.  Galima spėti, kad čia amatininkai lydė geležį iš netoliese randamos geležies rūdos ir kūrė įvairius dirbinius.


1963 metais Lietuvos istorijos institutas atliko Jomantų piliakalnio žvalgomuosius tyrinėjimus. Jų metu aptiktas kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietėje esančioje į rytus nuo piliakalnio, senovinės gyvenvietės vietoje rasta lipdytos keramikos grulėtu paviršiumi, datuojamos I-X a. Radiniai rasti piliakalnyje (X-XII a.) laikomi Šiaulių "Aušros" istorijos-etnografijos muziejuje bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje.


Piliakalnis ir gyvenvietė datuojama I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia [17, p. 689]. Piliakalnis kartu su senovine gyvenviete yra saugomas valstybės ir įtrauktas į Lietuvos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (23804) apsaugos tikslas: moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui. Komplekso teritorijos plotas 2,7 ha.


Į rytus nuo piliakalnio, Jurgaičių kaimo lauke yra didelis I-XIII a. kapinynas.

JURGAIČIŲ KAPINYNAS

Jurgaičių kapinynas arba Jomantų kapinynas dar vadinamas MILŽINKAPIAIS, yra prie Jurgaičių kaimo, Ašvos intako Telšinos kairiajame krante, į rytus nuo Jomantų piliakalnio.


1961 metų vasarą, kasant smėlį, aptiktas didžiulis apie 2 ha ploto plokštinis kapinynas. Kapinyno pietrytinėje pusėje, arčiau kaimo kapų, buvę du pilkapiai, apjuosti po vieną akmenų vainikais [14, p. 4], kas būdinga pirmiesiems m. e. amžiams. Rasta radinių iš I-III a. papuošalų.


1967 metais Lietuvos istorijos instituto, archeologijos ir etnografijos skyriaus ekspedicija vadovaujama archeologės Laimos Nakaitės tyrinėjo šį kapinyną (1967 m. liepos 5 d. – 1967 m. rugpjūčio 5 d.). Buvo ištirtas 358 kvadratinių metrų plotas. Nustatyta, kad tai kapinynas I tūkstantmečio ir II tūkstantmečio pradžios. Jame rasti 22 griautiniai ir 1 degintinis VII-VIII a. kapai ir dvi apeigų duobės. Juose buvo palaidota 12 moterų ir 11 vyrų, tame tarpe ir keletas vaikų. Mirusieji palaidoti pailgose 35-75 cm gylio duobėse, penki iš jų su žirgais. Visuose kapuose gausu įkapių, jų rasta apie 450: darbo įrankių, žalvarinių ir sidabrinių papuošalų, ginklų, raitelių ir žirgų aprangos dalių bei kitų buityje naudojamų daiktų. Kai kurie šių radinių yra gana reti [9, p. 126-128]. Išskirtinės reikšmės įkapės yra galvos papuošalai, įvairūs kaklo papuošalai. Nustatyta, kad sidabrinių kabučių ir žalvarinių įvijėlių apvaromis Jurgaičių moterys senovėje apjuosdavo galvas. Toks puošimosi būdas Lietuvoje žinomas dar IV a. Analogiški sidabriniai papuošalai – kabučiai žinomi tik iš Vėžaičių kapinyno gretimame Klaipėdos rajone. Reikia pažymėti, kad tie moterų kapai Jurgaičių kapinyne, kuriuose buvo aptikti šie sidabriniai galvos papuošalai, įkapių gausumu ir pobūdžiu išsiskyrė iš likusių moterų kapų. Todėl galima teigti, kad tokius papuošalus nešiojo ne eilinės tuometinės Jurgaičių kaimo moterys [9, p. 128].


6 pav. Rekonstruotas VIII a. moters galvos papuošalas rastas Jurgaičių kapinyne [14, p. 17].


Kaip nurodo L. Nakaitė-Vaitkunskienė [19, p. 84-85], nauji radiniai Jurgaičių kapinyne pateikė naujos medžiagos apie moterų galvos dangą puošusius antsmilkinius, kurie yra vieni iš būdingiausių lietuvių genčių moterų galvos papuošalai. Jie būdavo įsegami į galvos dangą, greičiausiai į kepurėlę, ties smilkiniais. Antsmilkiniai pasirodė I tūkst. pr. m. e. viduryje ir buvo ypač mėgiami nešioti nuo II iki IV m.e. a. Jurgaičių kapinyne rasti VIII a. antsmilkiniai rodo, kad yra vieninteliai tokie vėlyvi šioje Lietuvos dalyje ir šių galvos dangos paplitimo ribą nukelia į vakarų Lietuvą bei praplečia jų chronologiją.

7 pav. VIII a. antsmilkiniai rasti Jurgaičių kapinyne [19, p. 84].


Tik šiose vietose randami žalvariniai ilgo virbo pavidalo suplota vidurine dalimi smeigtai galvos dangai prisegti (Jurgaičiai, Pociai, Linkūnai) [22, p. 40] (žr. 8 pav., 2).


Iš kaklo papuošalų paminėtini gintariniai karoliai, žalvarinės įvijos ir antkaklės, kurių vienas galas baigiasi kilpele, antras – kabliuku. Pats lankelis – būna lygus, vytinis ir suktinis. Drabužiams susegti vartotos lankinės segės. Moterys rankas puošė storagalėmis apyrankėmis ir įvijiniais žiedais. Vyrų papuošalų reta. Vyrauja segės, odinių diržų su žalvarinėmis sagtimis liekanos. Kai kurie diržai buvo labai puošnūs: vieni papuošti kūgio pavidalo apkalų eilėmis, kiti turi gražius diržo skirstiklius ir kt. Ginklai – geležiniai, įmoviniai ietigaliai ir vienaašmeniai kalavijai medinėmis rankenomis. Rasta ir geriamųjų ragų apkalų ir geležinių pentinų. Geriamieji ragai, pagaminti iš gyvulių rago ir apkaustyti žalvariu. Darbo įrankiai – geležiniai peiliai tiesia nugarėle, dalgiai, verpstukas [14, p.18-19].


8 pav. I-II a. radiniai: 1. antkaklė atriestas buoželiniais galais, 2. smeigtukas, 3. sagtis [14, p. 4].
9 pav. VII a. segė rasta Jurgaičių kapinyne [10, I pav.].

Dar vienas suardytas moters kapas rastas 1968 m. pavasarį išartoje dirvoje. Kapą užfiksavo Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės paminklų apsaugos tarybos archeologas V. Daugutis. Šio kapo radiniai yra Gintaro muziejuje Palangoje [19, p. 126].


Kiti radiniai laikomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dalis jų pateko į Telšių "Alkos" muziejų bei Švėkšnos muziejų.


Kapinynas datuojamas I tūkstantmečiu ar II tūkstantmečio pradžia. Jis yra valstybės saugomas paminklas moksliniam pažinimui ir įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3363).

PAULAIČIŲ PILIAKALNIS

10 pav. Paulaičių piliakalnis (2009 m.)

Dar vadinamas PILALE, yra Paulaičių kaimo šiauriniame pakraštyje, 0,7 km į pietvakarius nuo Paulaičių-Nikėlų kelio tilto per Ašva, 0,45 km į pietvakarius nuo Paulaičių kaimo kapinių, 0,3 km į rytus nuo Varniškių kaimo kapinių, Ašvos kairiajame krante, ties Beržupio žiotimis; apie 2 km į vakarus nuo kelio Švėkšna-Žemaičių Naumiestis.


Iš rytų ir šiaurės rytų piliakalnį juosia Beržupio, o iš šiaurės ir šiaurės vakarų – Ašvos upės slėniai. Piliakalnio šlaitai yra statūs, 9 m aukščio. Aikštelė beveik apskrita, 30-27 metrų skersmens su kultūriniu sluoksniu. Iš pietų ją juosia 50 m ilgio ir 5 m aukščio, 16 m pločio lanko formos pylimas už kurio iškastas 13 m pločio, 1 m gylio griovys. Piliakalnio šlaitai pereinantys į upelio šlaitus. Piliakalnis apaugęs lapuočiais.


Archeologijos žvalgomieji tyrinėjimai buvo atlikti 1948 ir 1963 metais [15, p. 300].


Piliakalnio šlaituose ir papėdėje rasta I tūkstantmečio pr. m. e. I pusės – XIII m. e. a. geležies metalurgijos radinių. Tai rodo, kad čia buvo lydoma geležis [20, p. 11]. Galbut vietos amatininkai čia pat dirbdavo įvairius įrankius, papuošalus.


Piliakalnis yra valstybės saugomas moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui, ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3365).

PAULAIČIŲ KAPINYNAS

Dar vadinamas ŽIOGŲ KALNU. Yra Paulaičių kaime, 0,95 km į vakarus nuo Švėkšnos-Žemaičių Naumiesčio kelio tilto per Ašva, 0,75 km į rytus, pietryčius nuo Paulaičių piliakalnio, 0,3 km į pietryčius nuo Paulaičių-Nikėlų kelio tilto per Ašva ir 0,15 km į pietus nuo Ašvos kairiojo kranto. Kapinyne randami I-XIV a. griautinių bei degintinų žmonių ir žirgų kapai.


Anot A. Nezabitausko [13, p.3], “apie Žiogų kalno vardo kilmę senieji žmonės šitaip pasakoja: labai senai vieną gražų vasaros vakarą jaunimo būrys ant to kalno susirinkęs pasilinksminti. Tą šiltą ir malonų vakarą labai čirškę žiogai. Nuo to laiko tas kalnas pradėtas vadinti Žiogų kalnu”.


A. Nezabitauskas taip pat rašo, kad čia senovėje galėjo gyventi žmonės, kurių pavardė buvo Žiogai. Ilgainiui gyventojai pasikeitė, o kalnas išlaikė gyventojų vardą.


Yra ir dar vienas padavimas apie Žiogų kalną. “Nuo senų senovės pro šį kalną teka Ašvos upė. Kartą šioje apylinkėje atsiradę labai daug vilkų, kurių spaudžiami žmonės turėję pasitraukti kitur. Vėliau ten apsigyveno trys milžinai, kurie Ašvos laukupse rausę žemes ir pylę, didinę šį kalną. Šiame kalne tie milžinai pasistatę savo namus, kuriuose miegodavę. Vėliau šie milžinai susipyko ir besigalinėdami du krito, o trečia liko be akių. Ilgai vargo aklas milžinas kol pagaliau gavo galą – įkrito į Ašvos sietuvą. Ir ilgai tas kalnas buvo vadinamas Milžinų kalnu”[11]. Tą patį padavimą atpasakoja ir A. Nezabitauskas [13].


Nuo seno bekasant rūsius kapinyne buvo randama įvairių įkapių, žmonių ir gyvulių kaulų. Pasak mokytojo A Klumbio laiško (greičiausiai J. Puzinui), 1921 m. Žiogų kalne bekasant rūsius bulvėms buvo rasta įvairių įkapių: kalavijas, pentinas, svarstyklės, ietigaliai, žąslai ir kt. [15, p. 300].


Išskirsčius į viensėdžius Paulaičių kaimą, šis žemės plotas atiteko J. Girčiaus nuosavybėn. Ūkininkas buvo nusistatęs gautą sklypą išlyginti ir pasistatydinti trobesius. Kad bekasant pamatus trobesiams ir belyginant sklypą nebūtų suardytas kapinynas, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus pavestas J. Puzinas atliko sodybai skirto ploto archeologinius tyrinėjimus. Kartu su J. Puzinu ir savarankiškai Paulaičių ir Nikėlų plokštinius kapinynus taip pat tyrinėjo ir archeologas doc. dr. Pranas Kulikauskas [8, p. 176].


1936 metais rugsėjo mėnesį betyrinėjant naujos sodybos vietą paaiškėjo, kad beveik visas kapinynas, bekasant rūsius bulvėms, jau buvo sunaikintas. Ištirtas buvo 110 kvadratinių metrų plotas. Įvairiame perkasų gylyje rasta sudegintų žmonių ir žirgų kaulų. Atrodo čia būta žmonių degintinų ir žirgų nedegintinų kapų. Tik 1-1,5 metrų gylyje rasti 3 griautiniai nesuardyti kapai. Ypač reikšmingas proistorijos mokslui buvo II-III a. sąvartos kapai. Jie pasižymėjo įkapių gausumu ir formu įvairumu.


Įkapėse buvo gausu įvairių papuošalų: karolių apvarų, segių, kryžinių smeigtukų, žalvarinių įvijų, apyrankių, žiedų.


Rasta IX a. žalvarinė apskritiminė segė su rombo pavidalo stilizuotu gyvuliniu ornamentu. Segės ilgis 7,82 cm (14 pav.). Kita tokio tipo segė rasta tik 1973 metais Paragaudžio senkapyje (Telšių r.). Tai labai reta segių forma, daugiausia išplitusi Švedijoje [7, p. 69]. Manoma, kad Paulaičių plokštinė segė buvo atvežta iš Švedijos, tai patvirtina mokslininkų spėjimą, kad tarp Lietuvos ir Skandinavijos šalių vyko prekybiniai ryšiai.


Lietuva buvo atokiau nuo pagrindinių tranzitinių prekybos kelių ir prekybos centrai spėjama, kad sparčiau ėmė kurtis nuo XII a. antros pusės. Vienas didesnių prekybos centrų buvo prie Baltijos jūros, kur nors apie Klaipėdą. Dabartiniame Šilutės rajone taip pat rasta nemažai importo: bizantiško stiklo karolių, šiferinių verpstelių, segių, kalavijo makščių apkaustų, svarstyklių bei svarelių (Vėžaičiai, Švėkšna, Bikavėnai, Paulaičiai) [7, p. 77]. Tai leidžia manyti, kad mažesnio prekybos centro būta ir kažkur šiose vietose.


12 pav IX a. apskritiminė segė stilizuota gyvuliniu ornamentu rasta Paulaičių kapinyne [14, p. 36].


Daugiausia rasta pasaginių segių paplatintais galais, keturkampėmis, vyniotomis galvutėmis ir žemais aguoninias galais. Viena segė aguoniniais galais turi tordiruotą žiedą, o plačioji užsegamoji smeigtuko dalis ornamentuota akutėmis. Segės skersmuo – 4,6 cm. (13 pav.) Paminėtina ir žalvarinė žiedinė segė, kurios uždaras pusapvalio skersinio pjūvio lankelisyra rumbas. Segės skersmuo – 4,35 cm. (14 pav.)


13 pav. XI a. pasaginė segė aguoniniais galais [14, p. 38].
14 pav. XI a. žiedinė segė rumbuotu lankeliu [14, 39].


Gintarinių karolių apyvaros daugiausia žinomos iš vakarinių Lietuvos rajonų (Paulaičiai, Nikėlai, Švėkšna, Stranga ir kt). Paulaičių kapinyne rasti gintariniai karoliai yra dvigubo nupjauto kūgio, jų skersmuo svyruoja nuo 1,2 iki 4,9 cm. Karoliai priskiriami X- XI a. ir laikomi Palangos gintaro muziejuje. Jame eksponuojama dalis stambių dvigubo nupjauto kūgio pavidalo 45 gintaro karoliukų apvara, sudaryta iš dviejų IX-XII a. Paulaičių kapinynų apvarų. Didžiausias karoliukas yra apvaro viduryje o į galus mažėja. Jie yra iš tamsaus rusvos spalvos gintaro. Panašios apvaros buvo nešiojamos daugiausia X-XIa. Sprendžiant pagal gintarinių dirbinių susikoncentravimą, reikia manyti, kad vienas iš gintaro apdirbimo centrų buvo ties Švėkšną bei Šilutę, nes čia aptinkama puošniausių gintaro karolių apvarų 7, p. 72].



15 pav. IX-X a. gintarinių karolių apyvara rasta Paulaičių kapinyne [14, p. 37].


Vienu metu su gintariniais karoliais buvo pradėtos nešioti tamsiai mėlyno stiklo karolių apyvaros. Karoliai gana stambūs, rantytu paviršiumi, su nedidelę skylute per vidurį, lygūs žalsvi ir geltoni karoliai ir juodi stikliniai karoliai, papuošti raudona emale. Karolių skersmuo – 0,6-1,7 cm. Tokios karolių apyvaros daugiausiai žinomos taip pat tik iš vakarinių Lietuvos rajonų (Paulaičiai, Pryšmančiai, Švėkšna ir kt.), neretai iš tų pačių kapinynų, iš kurių žinomos ir gintarinių karolių apyvaros. Atrodo, kad karolių apyvaros buvo labai svarbus Lietuvos pajūrio moterų drabužių priedas [22, p. 155].


16 pav. IX-X a. stikliniai karoliai rasti Paulaičių kapinyne [14, p. 38].


Kapuose surasta įvairaus dydžio žalvarinių įvijų, VII-VIII a. kryžinių smeigtukų, žvangučių su grandinėlėmis, V a. žalvarinė storagalė apyrankė su mažai pastorintais galais. Ankstyvaisiais laikotarpiais ir vėlyvajame geležies amžiuje apyrankes nešiojo tiek vyrai, tiek ir moterys, tik skirtingų formų. Moterims būdingos įvijinės, rankogalinės, tuščiavidurės gaubtos ir kitų tipų apyrankės. Vyrai nešiojo įvairias masyvias apyrankes. Paulaičių kapinyne viename II-III a. kape rasta net šešios žalvarinės apyrankės: dvi masyvios apvalainio pjūvio, pagražintos gana smulkiu akučių raštu; dvi pusapvalainio pjūvio masyvios apyrankės, ornamentuotos skersiniais rumbeliais; dvi masyvios emaliuotos apyrankės, padarytos iš gana plačios pusapvalaus pjūvio žalvarinės juostelės, kurios paviršius papuoštas skersinių rantelių grupėmis. Dalis rantelių inkrustuota geležinėmis juostelėmis, o tarp rantelių esąs languotas tarpas pripildytas raudonos emalės. Apyrankių skersmuo 7,0x7,9 cm. Tame pačiame kape rasti du juostiniai uždari masyvūs žiedai ir geležinis peilis. Tai būta turtingo vyro kapas. Išskirtinės reikšmės yra emaliuotos apyrankės. Tokių apyrankių ligi šiol nerasta nei kitose Lietuvos vietose, nei kaimyniuose kraštuose. Tai vietinio darbo apyrankės, priskirtinos II-III a. sąvartai [14, 9-10].



17 pav. Emaliuotos apyrankės rastos Paulaičių kapinyne rekonstrukcinis piešinys [14, p. 10].


Rasta ir sidabrinių žiedų: vienas pastorinta, antras pinta priešakine dalimi; diržo sagčių bei žalvarinių apkalų su odos likučiais.


Iš ginklų paminėtini geležiniai įvairios formos ietigaliai, strėlių antgaliai, dviašmenis kalavijas, kurio skersiniai puošti sidabru, kalavijo dalis su apatiniu tiesiu rankenos skersiniu, kalavijo rankenos buoželė, smogiamasis kovos peilis ir kt. Vyrų kapuose randami ginklai liudija, kad tuo metu krašte gyvenimas nebuvo ramus. Ar tai sritinių valdovų kovota savo tarpe dėl įtakos ir pirmavimo, ar su išoriniais priešais, neįmanoma nustatyti. Galimas dalykas, kad bent dalis gana gausių Švėkšnos krašto piliakalnių turėjo ginamosios reikšmės ir kad tose sustiprintose vietovėse būta medinių pilių.


Darbo įrankius sudaro geležiniai peiliai tiesia nugarėle ir ilgi lenkti dalgiai. Svarbus XI-XII a. radinys – tai trijų žalvarinių svarstyklių fragmentai su svoreliais. Svarstyklės buvusios svirtinės. Jos aptinkamos tik turtinguose kapuose ir greičiausiai tai buvo pirklio įkapės.


Iš raitininkų aprangos rasta XI-XII a. įvairios formos žalvarinių ir geležinių pentinų, pasidabruotų balno kilpų. Rasta XI-XII a. puošnūs geležiniai dvinariai žąslai su lauštukais šonuose, kurių galai baigiasi pasidabruotomis žirgų galvutėmis, o pakraščiai ornamentuoti spurgelių juostele. Iš rastų arkliadančių ir žirgo aprangos dalykų galima spręsti, kad Paulaičiuose būta ir žirgų kapų.


Dauguma kapinyno dirbinių iš IX-XII a., rasta ir pavienių XIV-XVI a. daiktų. Radiniai laikomi Vytauto Didžiojo karo bei Lietuvos nacionaliniame muziejuose.


Paulaičių kapinyno tyrinėjimai parodė, kad žmonės čia pradėti laidoti nuo I-II amžiaus. Anksčiau žmonės buvo laidojami nedeginti, o nuo IX-X a. pradėta deginti. Kartu su žmonėmis buvo laidojami ir žirgai, ginklai, papuošalai, geriamieji ragai ir kiti daiktai. Paulaičių kapinyno tyrinėjimai atskleidė ryškų šios vietos kultūros paminklą ir parodė, kad čia dar prieš du tūkstančius metų buvo įsikūrusi senovės lietuvių genčių sodybvietė.


Ilgą laiką niokotas šiandien kapinynas nelabai beišsiskiria iš bendro kraštovaizdžio. Dabar kapinyno žemė (0,18 ha) priklauso Z. Jucienei. Per teritorijos vidurį eina keliukas.


Kapinynas yra valstybės saugomas moksliniam pažinimui ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3366).


18 pav. Paulaičių kapinynas (1986 m.)

NIKĖLŲ KAPINYNAS

Tai plokštinis kapinynas su degintinais kapais. Yra Nikėlų kaime, 1,15 km į šiaurės vakarus nuo Švėkšnos – Žemaičių Naumiesčio kelio tilto per Ašvą ir 0,6 km į šiaurės rytus nuo Paulaičių - Nikėlų kelio tilto per Ašvą, į rytus nuo šio kelio, Ašvos dešiniajame krante.


Niekas nebepamena kada šis kaimas atsirado. Kalbama, kad Nikėluose jau nuo seno gyveno žmonės. Tai liudija ir archeologų radiniai.


Jau nuo XX a. pradžios šioje vietovėje vietiniai gyventojai, ardami savo laukus, išardavo daug senovės dirbinių: kardų, durtuvų, karolių, apyrankių, senų pinigų, grandinėlių, žąslų ir kt. 1909 metais kapinyną tyrinėjo archeologas Vladas Nagevičius. Ištyrė 7 kapus IX-XI a. 1924 metais banduomuosius kasinėjimus atliko švėkšniškis inžinierius Jonas Rugys (1901-1968). Deja, J. Rugio kasinėjimų medžiagos neišliko, o radiniai, 18 atsitiktinai surastų įkapių, priklausančių daugiausia II a., buvo perduoti Kauno miesto muziejui, iš kur 1934 metais visa archeologinė medžiaga perkelta į Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus Priešistorinį skyrių (dabar Kauno Istorijos muziejus).


1936 metais kapinyną tyrė Kauno Kultūros muziejus, tyrinėjimams vadovavo Jonas Puzinas. Jis nustatė, kad viršutinis žemės sluoksnis vietomis net iki 1,2-1,5 m gilumos buvo perkastas, greičiausiai kasant rūsius bulvėms laikyti. 33 kvadratinių metrų plote rasta IX-XIII a. žmonių kapai ir vienas žirgo kapas. Žirgas buvo palaidotas kartu su žmogumi. Aptikti trys nepaliesti degintinų ir nedegintų mirusiųjų kapų, vaiko kapas ir du vyrų kapai. Mirusieji laidoti giliose duobėse. Kapai pasižymėjo įkapių gausumu. Juose rasta II-VI a. ir IX-XII a. įkapių.


Nepaliestame vaiko kape kaklo vietoje aptikta trijų tipo papuošalų. Apačioje buvo apvara sudaryta iš žalvarinių trikampės ir pusapvalios vielos įvijų, suvertų ant storoko sukto siūlo. Galbūt tomis įvijomis buvo papuoštas drabužėlio pakraštys aplink kaklą. Antras kaklo papuošalas padarytas iš maždaug 5 mm storio siūlų virvutės, gana retai apvijotos žalvarine grandinėle. Trečias papuošalas – žalvarinė iš trijų vielų vyta antkaklė užkeistais galais, kurios vienas galas baigiasi kilpele, kitas – kabliuku. Po papuošalais rasta trinyčio audinio ir odos fragmentų. Krūtinės srityje rasta žalvarinė lankinė segė gyvuline galvute. Ja buvo susegtas viršutinis drabužis. Segė būdinga X-XI a.


19 pav. Nikėlų vaiko kaklo papuošalai [14, p. 31].


Nikėluose rastos segės pasižymi formų įvairumu. Segėmis būdavo segami drabužiai ir turėjo labiau praktinę reikšmę, nei puošimosi. Jų randama tiek vyrų, tiek moterų kapuose. Masyvesnėmis segdavo viršutinius drabužius, lengvesnėmis – marškinius ar palaidines. Iš rastų segių Nikėluose paminėtina žalvarinė lankinė segė platėjančia trikampės formos kojele, apie 5 cm ilgio, kuriai kaip teigia J. Puzinas [14, p. 7] “paralelių šiai segei Lietuvoje dar nerasta. Savo struktūra ji labai gimininga vietinėms segėms, priskiriamoms II a.” Segės lankelis gana platus, prie įvijos turi juostelę su dviem iškilusiomis briaunomis. Galvutė baigiasi siaura asele, prie kurios pritvirtinta įvija. Spyruoklė įverta į aselę. Tarp lankelio ir kojelės yra plati juostelė, ornamentuota sieteliniu raštu. Platėjantčios kojelės galas papuoštas įkartine juostele. Užkaba antroje kojelės pusėje siaura ir aukšta, smeigtukas išlenktas.


Kita lankinė segė priskiriama II a. antrajai pusei, nuo minėtosios skiriasi šarnyrine spyruoklės konstrukcija (20 pav. 1), kuri jau nebeturi atviros įvijos, segės galvutė yra sujungta su movele ir šarnyriniu būdu pritvirtintas segės smeigtukas. Tam pačiam laikotarpiui priskiriama gražaus darbo žalvarinė profilinga segė (20 pav. 2) bei lankinė profilinga segė (20 pav. 3), kuri yra lyg prototipas ankstyvųjų laiptelinių segių.


20 pav. Nikėlų kapinyno radiniai: 1.žalvarinė lankinė segė trikampe kojele, 2-3. profilinės segės, 4. žirgo pamauto perkaktis, 5. kabutis su odos ir audeklo likučiais, 6. dirželio apkalas (iš prikio ir iš šono) [14, p. 6].


Iš įdomesnių papuošalų buvo rasta II-III a. raudonos spalvos emalinių karolių. Dvigubo nupjauto kūgio formos karoliai buvo papuošti juostelėmis, o vienas apvalus didelis raudonos spalvos karolis buvo pagražintas juodais lopeliais. Manoma, kad šio tipo karoliai į Lietuvą pateko iš Romos imperijos provincijų, greičiausiai iš Pareino [14, p. 7-8]. Tai patvirtina mokslininkų teiginius, kad tarp baltų genčių vyko prekyba su kitais kraštais. Romos Imperijos kultūra senajame geležies amžiuje (I-IV a.) pasiekusi aukščiausia savo klestėjimo laipsnį, buvo užmezgusi prekybinius santykius su daugeliu kraštais, taip pat ir su baltų. Lietuvos kraštą apsuptą gūdžių miškų, sunkiai pereinamų pelkių, kurioje vyravo savarankiška vietinė kultūra, prekybiniai santykiai su kitais kraštais tik paskatino kultūros pakilimą pabaltyjyje. Didelį vaidmenį čia suvaidino prekyba gintaru. Nikėluose, kaip ir aplinkiniuose senovėse gyvenvietėse (Paulaičiai, Švėkšna, Stranga ir kt.) gintarinių apyvarų randama daugiausia. Kaip jau minėta, manoma, kad galbūt Švėkšnoje buvo gintaro apdirbimo centras. 1925-1941 metais Nikėluose ir aplinkiniuose kapinynuose buvo pavieniui rasta 24 karoliukų vėriniu, 1957-1958 metais Švėkšnos vidurinės mokyklos kraštotyrininkai Nikėluose rado dar 30 įvairaus didžio gintarinių karoliukų vėrinių. Panašios apvaros buvo nešiojamos daugiausia X-XI a.


Natūralių sienų apsaugotame krašte - vakaruose jūros, rytuose ir pietuose sunkiai pereinamų pelkių reiškėsi vienalytiškesnė ir savarankiškesne, kitų įtakų mažiau paliesta, kultūra. Didysis tautų kraustymasis vykęs IV-VI a. nepalietė baltų tiesiogiai, kas aiškiai rodo, kad tauta jau nuo pat seniausių laikų buvo sėsli, mylėjo savo pasirinktas sodybas. Ramumas buvo to krašto žmonių garsas ir pasididžiavimas, o tokiu ramumu tegali pasižymėti tik pastovios tautos. Ta pastovumą rodo ir kalba, kuri pasiliko laiko nepaliesta ir gryniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų [23].


Nikėlų vietovėje būta labai turtingų X-XI a. vakarinės kultūros senkapių. Kaip matyti iš radinių, čia būta karių kapų. Kariai buvo gerai ginkluoti, jie turėjo po du ietigalius, po kalaviją ir po peilį. Raitelio arklys taip pat buvo papuoštas apkaustytais pakinktais, antkakle ir žiedais. Senkapių radiniai rodo, kad jau X-XI a., t.y. dar prieš kryžiuočių atsikraustymą į Pabaltijį, Ašvos paupių piliakalniuose budėjo lietuvių kariai ir saugojo kraštą nuo įsibrovėlių, kurių niekada netrūko, pradedant danais ir vikingais, ir baigiant kalavijuočiais ir kryžiuočiais[12].


Kiti du atkasti nepaliesti labai turtingi X a. kapai buvo vyrų. Viename kape ties vyro galva kairėje pusėje gulėjo du ietigaliai 28 ir 45 cm ilgio, dešinėje – pasaginė segė. Kaklą puošė 19 cm skersmens vytinė žalvarinė antkaklė kilpiniais galais, ant krutinės gulėjo plokščia laiptelinė segė, matyt anksčiau segusi drabužį. Ant kairios rankos buvo užmauta masyvi kampuoto pjūvio žalvarinė apyrankė, o ant piršto trys įvijiniai žalvariniai žiedai. Juosmenį juosė apkaustytas siauromis pailgomis plokštelėmis odinis diržas. Ant krutinės gulėjo 81,5 cm ilgio (M tipo) geležinis vieašmenis kalavijas ašmeninis į kojūgalį, įdėtas į medinę makštį, kuri buvo dailiai apvyniota virvute. Prie kairiojo šono gulėjo geležinis peilis. Kojų gale kairėje pusėje padėtas lenktas pjautuvas [12]. Radiniai laikomi Kauno istorijos muziejuje, pavieniai – Telšių "Alkos" kraštotyros muziejuje, Palangos gintaro muziejuje ir Švėkšnos muziejuje.


Maždaug už 45 cm nuo šio kapo aptiktas žirgo kapas. Žirgas jame palaidotas su apranga, su geležiniais žąslais nasruose, ant kaklo turėjo vytinę žalvarinę antkaklę. Rasta medžio ir drobės likučių, žalvarinių skardelių, įvairių diržo apkaustų ir įvijinių žiedų, karčių bei siūlų likučių [12]. Kapas priskiriamas taip pat kaip ir vyro minėtas kapas X a.


Minėto vyro kapo įkapių gausa ir šalia palaidotas žirgas, nurodo, kad palaidotas buvo tos apylinkės turtingas karys – žemvaldys, o gal ir net didesnės srities iškilus asmuo. Kalavijai tais laikais buvo brangūs, todėl jie aptinkami tik turtingųjų kapuose. Tokia ginkluotę galėjo turėti tik turtingi šeimos nariai, kurie ypač pradeda išsiskirti X a. J. Puzinas spėja, kad galbūt mirusiajam priklausė netoliese Ašvos ir Beržupio santakoje buvusi pilaitė (Paulaičių piliakalnis), kuri buvo gerai sustiprinta. Kad karys valdė dideliu žemės plotus, liudija į kapą įdėtas pjautuvas.


21 pav. Nikėlai, X a. kalavijo rankena ir medinės makšties galas, apviniotas virvute [14, p. 33].


Dar vienas nepaliestas X-XI a. vyro kapas aptiktas taip pat 1,5 m gilio duobėje. Ant kaklo vyras segėjo antkaklę kilpiniais galais ir įvijų apvarą. Ties kaire galvos pusę buvo padėtos dvi ietys, vienos iš jų išlikęs kotas buvo apvyniotas dviejomis žalvarinėmis įvijomis, savo forma nesiskirianti nuo įvijinių žiedų. Vyro juosmenį juosė odinis diržas, skersai apkalinėtas pailgomis žalvarinėmis plokštelėmis, o kairiame šone prie diržo buvo geležinis peilis tiesia nugarėle. Viršutinis drabužis buvo susegtas žalvarine lankine sege gyvuline kojele. Ant vyro krutinės gulėjo vienaašmenis 78 cm ilgio geležinis kalavijas be rankenos skersinių, kurį kaip spėjama padarė vietinis meistras.


Švėkšnos krašte aptinkama nemažai geležies telkinių. Apie 15-25 proc. geležies randama dirvožemių viršutiniuose sluoksniuose. Kad šios srities geležies telkiniai galėjo būti naudojami geležies gamybai, nurodo ir Jomantų piliakalnio aplinkumoje randami geležies gargažės gabalai. Manoma, kad vietiniai meistrai gamino geležinius kirvius, dalgius, peilius, ietigalius, kalavijus, žalvarines seges, apyrankes, žiedus, antkakles ir kitus buities bei darbo įrankius.


Archeologų randamos kapų įkapės šiandien pasakoja mums, kaip gyveno žmonės tais senais laikais: kaip rengėsi, kokiais daiktais naudojosi. Iš to galime numanyti kiek sunkus buvo šio krašto žmonių gyvenimas, kokie pavojai jiems grėsė.


Kapinynas yra valstybės saugomas moksliniam pažinimui ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3364). Kapinyno plotas 2,2 ha.

VILKŲ KAMPO ALKAKALNIS

22 pav. Vilų Kampo Alkakalnio riboženklis (2009 m.)


Vilkų Kampo kaimo ribose, netoli Ašvos, dešiniajame upės krante, prie kelio Gardamas - Švėkšna yra Alkakalnis, vadinamas ALKOS KALNU. Sprendžiant pagal pavadinimą, čia senovėje šis kalnas buvo šventas ir jame turėjo būti atliekamos religinės apeigos. Senoliai savo vaikams pasakojo, kad Alkakalnyje, prie aukuro, vaidilutės ugnį kurendavo. O aukurą didelį, kokių 4 metrų skersmens akmuo, mena seniausias šiose vietovės gyvenantojas Juozas Šaulys. Jis pasakojo, kad iš senovės laikų Vilkų Kampe stovėjo aukuras. Anksčiau kiekvienas apie tai žinojo. Tarybiniais laikais tą akmenį sudaužė ir į pamatus sudėjo. Po akmeniu tada rado žalvarinių apyrankių.


Šalia Alkakalnio į upę yra nuriedėjęs Alkos akmuo, dar vadinamas Velnio akmeniu. Tas ar ne tas tikrasis aukojimo akmuo dabar jau nebesužinosime. Mokslininkai sako, kad tai riedulys ledynų atstumtas iš šiaurės. Jo matmenys: 4,5 x 4, 7 x 3 metro, apimtis ties pusiauju 15,8 metro, tūris apie 30 kubinių metrų, svoris apie 80 tonų [15, p. 50-51]. Slėnio šlaite yra pėdsakai, rodantys, kad akmuo buvo nuritintas į upę. Dabar Ašvos krante ties akmeniu yra apie 150 metrų ilgio gilėjanti griova akmenuotu dugnu, kur srovena šaltinėlis. Griovą tikriausiai išardė akmuo ledynų stumiamas į upę. Šis akmuo – žinomas kaip vienas didžiausių Šilutės rajono riedulys, o vietiniai gyventojai tvirtina, kad tai trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje po Puntuko ir Barstyčių. Ašvos akmuo įtrauktas į gamtos paminklų sąrašą (23144).


1973 m. Šilutės rajono laikraštis “Komunistinis darbas” (Nr. 136) išspausdino S. Girčiaus užrašytą legendą “Ašvos akmuo”: “Velnias, nešdamas tą akmenį, pamatęs upėje besimaudančią gražuolę merginą. Akmenį išmetęs, o pats ėmęs jai meilintis. Jis buvęs didelis gražbylys, poetas tarp velnių, tad susukęs merginai galvą. O kas velnišką meilę patyrė – tas jau tarp žmonių nebe žmogus. Ašva (toks buvęs merginos vardas) nieko nebegirdėjo ir nieko nebematė, tik akmenį, upę ir jį prie akmens. Daug metų ji ten mylėjosi su velniu, o pasenusi ir pasidariusi negraži, nušokusi nuo akmens ir nusiskandinusi” [24].


Alkakalnis valstybės saugomas viešėjam pažinimui ir naudojimui ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3364).


23 pav. Vilkų Kampo Alkakalnio šoną skalauja Ašva (2009)

VILKŲ KAMPO KAPINYNAS

Prie Vilkų Kampo kaimo, 0,6 km į pietryčius nuo tilto per Švėkšnalės upe kelyje, jungiančiame Švėkšnos - Šylių ir Švėkšnos – Žemaičių Naumiesčio kelius, 0,35 km į pietryčius nuo Švėkšnalės ir Ašvos santakos, 0,15 km į šiaurės rytus nuo Ašvos dešinio kranto ir 0,1 km į rytus nuo Vilkų Kampo kaimo kapinių yra Vilkų Kampo plokštinis kapinynas dar vadinamas Kapų kalnu. Manoma, kad čia mirusieji pradėti laidoti dar II-III a.


24 pav. Vilkų Kampo kapinynas (2009)


Čia nuo seno kasmet kasant rūsius bulvėms, statant sodybą ir dirbant žemės darbus, kapinynas yra labai suardytas. Kaip matyti iš atsitiktinių radinių, čia būta ir senojo geležies amžiaus kapų. Bene pats ankstyviausias radinys yra 1965 metų rudenį surasta žalvarinė romėniška Antonijaus Pijaus (138-161 m.e.a.) moneta – sestercija, kuri dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.


25 pav. Antonijaus Pijaus (138-161 m.e.a.) sestercija


J. Puzinas [14, p. 11-12] iš įdomesnių radinių mini II-III a. žalvarinę antkaklę tuščiaviduriais trimitiniais galais rastą 1942 metų pavasarį Tado Majoro sodyboje beariant. Ji pasižymi puošnumu. Kita paminėtina antkaklė priskiriama IV a. Tai žalvarinė dėželinė antkaklė, kurios galai buvo apvynioti viela ir pagražinti trimis profiliuotų žiedelių poromis, užsibaigiantys apskritomis plokštelėmis papuoštomis dėželėmis. Tokios dėželinės antkaklės buvo labiausiai paplitusios Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Jos buvo gaminamos vietinių amatininkų.


26 pav. Vilkų Kampas, II-III a. žalvarinė antkaklė tuščiaviduriais trimitiniais galais (rekonstrukcija) [14, p. 12].


1968 metais Istorijos instituto archeologai, vadovaujami Laimos Nakaitės, ištyrė 275 kvadratinių metrų plotą. Rasti 5 degtiniai ir 3 griautiniai kapai iš VIII a. [16, p. 526].


J. Puzinas [14, p. 20-25] remdamasis L. Nakaitės tyrinėjimų duomenimis apžvelgė Vilkų kapo kapinyno radinius ir įvertino jų reikšmė Švėkšnos krašto istorijai.


Dvigubame griautiniame kape, toje pačioje duobėje buvo palaidotas vyras ir moteris. Į vyro kapą įdėtas molinis puodelis, 2 geležiniai ietigaliai, vienaašmenis kalavijas be skersinių rankenų. Moters kape rasti trys gintariniai dvigubo nupjauto kūgio karoliai, perskirti žalvarinėmis įvijomis, dvi žalvarinės apyrankės platėjančiais gaubtais galais, masyvi žalvarinė lankinė ilgakojė segė lietine užkaba priskiriama (VIII-IX a.). Tokių segių rasta ir aplinkinėse vietovėse (Pociuose, Vėžaičiuose). Kape rastas molinis varbstelis su dviguba nupjauto kūgio forma. Jo paviršius ornamentuotas įspaustų apvalių duobučių eilėmis. Senovėje kiekviena moteris turėjo mokėti verpti. Mūsų krašto moterys naudojo molinius, smiltainio akmens varpstukus.


Antrame griautiniame kape rasti vyro palaikai. Šalia jo gulėjo dvi ietys, molinis puodukas, geriamasis ragas. Ties juosmeniu gulėjo lankinė aguoninė segė, kur prie įvijos galo geležine grandinėle buvo prikabintas žalvarinis pincetas. Žemiau juosmens rastas įstrižai padėtas vienaašmenis geležinis kalavijas be rankenos skersinių, geležinė diržo sagtis, geležinis peilis.


Trečiasis kapas taip pat priklauso vyrui. Jame rastas masyvus geležinis ietigalis profiliuota geležte, 35 cm ilgio, geležinis įmovinis kirvis, geležinis peilis, yla, sagtis, akmeninis galąstuvėlis.


Degtinių kapų duobės netaisyklingos, kaulai supilti į kruveles arba išbarstyti. Duobių žemėje gausu degėsiu priemaišų, sudegusių kaulų ir susilydžiusiu metalinių dirbinių liekanų. Laidojama degintiniuose kapuose buvo nevienodai. Ankstyvesniuose kapuose buvo laidojami ant laužo sudeginto žmogaus kaulų likučiai tokio pat dydžio duobėse, kaip ir nedegintieji, t.y. duobės buvo 1,75-1 m ilgio ir 1,35-0,85 m pločio. Nedegintos įkapės būdavo sudedamos kapo duobės dugne ant smėlio ar pabarstytų pelenų. Ant įkapių pildavo laužo sudegusias liekanas. Kai kuriuose kapuose ant laužo likučių arba kapo šone sudėtos įkapės: kalavijas, 1-2 ietigaliai, peilis, geriamasis ragas. Vėlesniuoise kapuose kapo duobės skersmuo siekia 1 m. Juose laužo likučiai būdavo išsklaidomi duobės dugne. Vienas kapas buvo apdėtas įvairaus dydžio akmenų vainiku, kurio skersmuo ties viduriu buvo 1,8 x 1,7 m. Kapo viduryje ant smėlio supiltos dvi krūveles sudegintų kaulų, švariai išrinktų iš laužo degėsių. Ant viršaus sudėtos nedegintos įkapės: gintarinis karolis, geležinis ietigalis, peiliukas, geležinė diržo sagtis.


Degintinų kapų įkapės beveik niekuo nesiskiria nuo griautinių kapuose surastųjų, pasitaiko tik skirtingų formų papuošalų.


Kapinyne rasta viso: 8 ietigaliai, 6 kalavijai su medinėmis rankenomis ir medinėmis makštimis, išliko 5 geriamųjų ragų žalvariniai apkalai, geležiniai įmoviniai kirviai, peilia, ylos, įvairių žalvarinių ir gintarinių papuošalų, molinių puodelių. Dauguma radinių priklauso VIII- IX a., nors rasta ir X – XI a. įkapių.


27 pav. Vilkų Kampas, Žalvariniai papuošalai: 1. lankinė ilgakojė segė, 2. lankinė aguoninė segė, 3. antkaklė plonėjančiais galais, 4. pelėdinė segė [14, p. 24].


Šalia Kapų kalno sodyboje gyvena vietos etnografas Mindaugas Nogaitis, kuris 2005 m. surengė skulptorių plenerą ir ant šio kalno pastatė 4 ąžuolines skulptūras: “Kario” (aut. V. Bliudžius), “Bičiaus” (aut. R. Sūdžius), “Krivio” ir “Perkūno” (aut. P. Balsys).


Kapinynas yra valstybės saugomas moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą (3369).


28 pav. Vilkų Kampo kapinynas (2009)

Literatūra

1. Ašva [interaktyvus]. Iš Vikipedija: Laisvoji enciklopedija, 2009. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/A%C5%A1va>.

2. Išsaugokime piliakalnius [interaktyvus]. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://archeologijosdraugija.lt/zpiliakalniai/index.php?pil_id=111&apskr_id=3&raj_id=16>.

3. Jomantai [interaktyvus]. Iš Lietuvos piliakalniai, 2009. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=555>.

4. JUČAS, M.; LUOŠAITĖ, I.; MERKYS, V. Lietuvos istorija: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius, 1988. 207 p.

5. KLUMBYS, A. Gimtoji mano Švėkšna. Iš Švėkšna atsiminimuose / Sudaryt. P. Čeliauskas. Kaunas, 1999. 144-208 p.

6. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geogr. Ir etnogr. Aprašymai (XIV-XIX a.). V, 1988. 262 p.

7. Lietuvių materialinė kultūra IX-XIII amžiuje: T. 2. V, 1981. 167 p.

8. LUCHTANAS, A. Pranas Kulikauskas [interaktyvus]. Iš Archeologia Lituana, 2005m., Nr. 6. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 21 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.leidykla.eu/fileadmin/Archeologia/Archeologia_6/Aleksiejus_Luchtanas._Pranas_Kulikauskas.pdf>.

9. NAKAITĖ, L. Senovinis moterų galvos papuošalas. Iš Kraštotyra. V, 1971. 126-128 p.

10. NAKAITĖ, L. Žalvariniai senolių laiškai. V, 1991. 116 p.

11. NAUSĖDA, J. Žiogų kalnas. Mažoji Lietuva, 1992, vasario 20 d.

12. NEZABITAUSKAS, A. Nikėlų senkapių radiniai. Komunistinis darbas, 1968, vasario 15 d., p. 4.

13. NEZABITAUSKAS , A. Žiogų kalnas. Komunistinis darbas, 1968, sausio 11 d., Nr. 4 (2190), p.3.

14. PUZINAS, J. Švėkšnos krašto proistorija. Iš Švėkšna / Red. A. Rugytė. Čikaga, 1974. 1-56 p.

15. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutės, 2000. 496 p.

16. Tarybų Lietuvos enciklopedija: 1 t. Vilnius, 1985. 672 p.

17. TAUTAVIČIUS, A. Visuotinė lietuvių enciklopedija: T. 8: Imhof-Junusas. Vilnius, 2005. 847 p.

18. Uoksai [interaktyvus]. Iš Lietuvos piliakalniai, 2009. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=564>.

19. VAITKUNSKIENĖ L. Jurgaičių antsmilkiniai. Iš Kraštotyra. V, 1978. 84-85 p.

20. VALATKIENĖ, B. Metalurgijos radimvietės ir jų paplitimas Lietuvos teritorijoje [interaktyvus]. Iš Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai (70), 2008. [Žiūrėta 2009 m. gegužės 20 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=e015ca03-1849-4d51-bb17-ae82cf88fa79>.

21. VANAGAS, A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981. 408 p.

22. VOLKAITĖ-KULIKAUSKIENĖ, R. Lietuviai IX-XII amžiais. V, 1970. 294 p. 294.

23. LINGYS, J. Priešistorinė Lietuva [interaktyvus]. Iš Aidai: mėnesinis kultūros žurnalas. 1950 m., Nr. 7 (Rugsėjis). [Žiūrėta 2009 m. birželio 9 d.]. Prieiga per internetą: <http://aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=4661:is&catid=303:7-rugsjis&Itemid=334>.

24. GIRČIUS, S. Ašvos akmuo. Iš Komunistinis darbas, 1973, Nr. 136.