1989 metai. Baltijos kelias

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,7 / 5 (3 051 balsai)

Šimtai tūkstančių žmonių iš įvairių Respublikos miestų ir rajonų 1989 metų rugpjūčio 23 dieną sudarė gyvą grandinę prie kelio Vilnius-Ryga-Talinas. Šia akcija buvo pasmerktas prieš 50 metų sudarytas gėdingas stalinistinės TSRS ir hitlerinės Vokietijos sąmokslas – Nepuolimo sutartis ir ypač jos Slaptasis papildomas protokolas, atnešęs didelių nelaimių Lietuvai ir jos kaimynėms Pabaltyje. Akciją organizavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontai. Atskirose gyvos grandinės vietose įvyko mitingai. Prie „Baltijos kelio“ ir mažeikiškiai. Pagrindinis to laikotarpio klausimas – ar trokštame būti laisvais, ar jau atsisakėme laisvės siekimo? Baltijos kelyje mes išreiškėme savo valią. Skirtingų partijų, įsitikinimų, požiūrių žmonės susijungė rankomis. Nuo Gedimino pilies nuvilnijo laisvės virpulys į Rygą, iš Rygos – į Taliną. Vienijo šūkis: „Būkime vieningi“. Bet tai nereiškia, kad turime paklusti protingesniems pamokymams: tik lėtai, neskubėdami, mažais žingsniukais ir nelipdami vieni kitiems ant kulnų. Baltijos valstybių žmonės turėjo progos įsitikinti, kad rankoje nedrąsiai maigant nukeltą kepurę, netrukus gali nuskristi ir galva. Todėl žengti reikia sparčiai ir užtikrintai. Liaudis eina paskui vedlius neleisdama jiems stabtelėti. Visų širdyse pažadintas tikėjimas, kurio nuslopinti neįmanoma. Gal todėl ir realaus pavojaus suvokimas retą atbaidė nuo tolesnio laisvės siekio. Žmonės Baltijos kelyje susirinko tam, kad dar kartą paklaustų savęs: su kuo gi jie? Ir atsakytų – su tais, kurie priešais mus ir už mūsų. Ir su tais, kuriuos taip nesenai atradome. Atgimstant tautai, sunku įsivaizduoti, kur slypėjo ta jėga, kurios nepajėgė sunaikinti. Atgimimo jėga slypėjo tremtinio tyliam atodūsy, ašaroje, kurią braukė skarelės kampu močiutė šnabždėdama „Tėve mūsų“. Iš atsiminimų moters, nepanorusios prisistatyti, dalyvavusios Baltijos kelyje: „Žmonės plūste plūdo, visi keliai buvo pilni mašinų. Laukai buvo pilni mašinų, norėjo vieni kitus pralenkti, važiavo tiesiai per laukus, per dirvas. Šiauliuose užstrigom. Autobusas važiavo taip lėtai, kad dviratininkai ir pėstieji greičiau aplenkdavo. Buvo labai pikta: visi skuba, o mes ne. Per radiją Vytautas Landsbergis prašė nenusiminti, jeigu kas nors nesuspės laiku nuvažiuoti. Ragino užsidegti žvakutes ir susikibti rankomis autobuse. Taip ir padarėme: važiuodami per Pasvalį užsidegėme žvakutes, paėmėm už rankų kaimynus“. Susikabinę rankomis visi pajutome sunkiai tramdomą virpulį. Nors akys mato, bet sunku patikėti tuo, kad visa, ką išsaugojome, tądien susijungė į gyvą grandinę, gyvą priekaištą pasauliui ir stipriausią liudijimą, kad mes dar neatsižadėjome laisvės ir žinome, kas tai yra nepriklausomybės jausmas.



Nuotraukos Jono Strazdausko


Panaudota literatūra: 1. Pasmerktas gėdingas sandėris // Pergalės vėliava. – 1989, rugpj. 26, p. 1.

2. Daukantas, R. Baltijos kelias // Žemaičių kraštas. – 1989, rugpj. 16, p. 1, 4.