1863 m. sukilimo aidas Mamavio kaime

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (5 122 balsai)

Mamavio kaimas - vienas Trakų rajono savivaldybės Paluknio seniūnijos kaimų, turintis 157 gyventojų, esantis prie Mamavio ežero, apsuptas miškų ir pievų. Atstumas nuo Paluknio 7 km, nuo Vilniaus - Eišiškių plento - 3 km. Šiais laikais tai ramus, mažas kaimelis. Žmonės čia dirba ŽŪB "Merkys", verčiasi žemdirbyste, vasarą uogauja ir grybauja -miškingos kaimo apylinkės traukia. Mamavys yra senas ir gražus. Pasak Trakų krašto tyrinėtojo Č. Šaduikio, Mamavio kaimas įkurtas Vytauto Didžiojo, jam pradėjus kurti Lietuvoje, aplink Trakus ir Trakuose, totorių belaisvių kolonijas, laikais. Be to, dažnai totorių kunigaikščiai (murzos) patys prašydavosi priimami tarnauti Lietuvos valdovams. Vienas kunigaikštis, vardu Mamajus, ir apsigyveno Lietuvoje antroje XV amžiaus pusėje. Deja, teigia Č. Šaduikis, apie Mamajų maža pasakyta Lietuvos Metrikų knygose.

Mamavio kaimas

Lietuvos Metrika - 566 knygų rinkinys, saugomas Maskvos istoriniame archyve. Į Maskvą iš Vilniuas Lietuvos Metrika buvo išvežta po 1794 m. Žečpospolitos padalijimo ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos. Vienoje tų knygų, iždo knygoje, kur surašyti visokie privačių asmenų apdovanojimai iš ,,Didžiojo kunigaikščio malonės“, yra toks 1487-1489 m. m. įrašas: „ Kniaziu Mamaju 8 kap grošy z karčom Eišiškich“ – „ Kunigaikščiui Mamajui ( duota ) 8 kapos grašių iš Eišiškių smuklių. Tiek apie Mamajų. Matyt, nuo jo vardo ir gavo pavadinimą Mamavio kaimas, nors lingvistiškai teisingiau būtų kildinti jo pavadinimą nuo Mamio ežero vardo [2]. Bet dėl kaimo vardo kilmės pastebėtina, kad klausimas yra ginčytinas. O vietiniai gyventojai kaimą vadina Mamova.

Netoli kaimo, lauke stovi du kryžiai. Vienas prie pat kelio, o kitas lauke prie miško. Užrašas ant jų lenkų kalba byloja: „Čia ilsisi didvyrio, 1863 m. žuvusio už Tėvynės laisvę, palaikai.“

Prie kelio stovintis paminklas

Pradėjau ieškoti žmonių, kurie galėtų papasakoti apie tuos kryžius ir su jais susijusius įvykius. Kiekviename kaime yra žmonių, kurie pažįsta ir myli senovę, jaučia pagarbą praeities vertybėms. Teko kreiptis į buvusią Paluknio vidurinės mokyklos mokytoją Eleną Kuzborską. Mokytoja žinojo kryžių istoriją, siekiančią, pasirodo, 1863 metų sukilimo laikotarpį. E. Kuzborska, gimusi 1935 m, pati tų įvykių matyti negalėjo, bet daug apie juos buvo girdėjusi iš savo senelių ir kitų žmonių pasakojimų, todėl mielai sutiko papasakoti apie kryžius ir su jais siejamus įvykius. Pagal Elenos Kuzborskos pasakojimą, vieta aplink tą, kur dabar stovi šitie kryžiai, buvo pelkėta su nedidelėmis sausumos salomis. Tose salose tarp klampynių, prie Mamavio kaimo, 1863 m. sukilėliai slapstėsi nuo caro kariuomenės. Tuomet kaimą iš vienos pusės supo miškai ir pelkės, kitapus kaimo telkšojo mėlynas ežeras, apaugęs gluosniais ir krūmais. Kaimas buvo tartum apjuostas savotiška žalia siena, apgaubtas apgaulinga balota žaluma. Patekęs į šią žalią jūrą, galėjai užmiršti ir pasaulį, ir save. Pelkės buvo klaidžios, žolė aukšta, krūmynai neįžengiami kaip tropikų džiunglės - vasarą kaimas tiesiog likdavo atskirtas nuo aplinkinio pasaulio. Užtat ši vietovė nuo seno traukė ieškančius vietos pasislėpti nuo persekiojimų. 1863 m. netoli nuo Mamavio, Rūdininkų girioje, veikė Liudviko Narbuto, Felikso Visloucho, Liubičiaus vadovaujami sukilėlių būriai. Mamavys buvo dar patogesnis gynybai, todėl jį 1863 m. sukilimo dalyviai ir pasirinko. Vietiniai žmonės padėjo sukilėliams, nešė jiems maistą, slaugė sužeistuosius, nors žinojo, kas jiems už tai gresia. Mamavio kaimas ilgai buvo niekam nežinomas. Tačiau 1863 metų gegužės 31 d. prie Mamavio kaimo įvyko sukilėlių mūšis su caro kariuomene. Žuvo 15 sukilėlių. Žuvusieji palaidoti prie Mamavio ežero. [1]. To įvykio atminimui sukilėlių palaidojimo vietose buvo pastatyti mediniai kryžiai. 1933 metais, minint 70-ąsias 1863m. sukilimo metines, buvo pastatyti du betoniniai kryžiai. Po prie kelio stovinčiu kryžiumi palaidota nemažai nukautų maištininkų, pagal senų žmonių pasakojimą - 15 žuvusių sukilėlių.

Paminklas prie miško. 2009. Nuotr. M. Ščiglo.

Paminklo antraštė- čia ilsisi didvyrio, kritusio už tėvynės laisvę, palaikai. 2009.Nuotr. M. Ščiglo

Po tuo kryžiumi, kuris stovi prie miško, palaidotas sukilėlis Jonas Jablonskis. Jis buvo sunkiai sužeistas ir jį slėpė savo sodyboje Mamavio kaimo gyventojas Juzef Jančevski. Jonas Jablonskis buvo jaunas, gražus vyras. Žmonės jį pamilo, slaugė, gailėjo jo jaunystės ir grožio. Jį slaugiusiems kaimo gyventojams apie save sužeistasis pasakojo, kad jo vardas Jonas Jablonskis, kad kilęs iš pasiturinčios šeimos, kad šeimoje yra vienturtis, ir jeigu mirs, prašė nepranešti jo šeimai, kad neužtrauktų jai didelio liūdesio. J. Jablonskis žinojo, kad yra mirtinai sužeistas ir kad vargu ar išgyvens, bet laikėsi didvyriškai ir garbingai - nedejavo ir nesiskundė savo lemtimi, nes tikėjo, kad kovėsi už žmonių laisvę, kad toks buvo jo pašaukimas. Lemtis jam buvo negailestinga - jis mirė. Visas kaimas verkė ir liūdėjo, žmonės jo kūną nunešė ant rankų prie ežero, nuprausė ir palaidojo miške. Iš pradžių buvęs tik kapas. Vėliau žmonės, prižiūrėję kapavietę, pastatė medinį kryžių. E. Kuzborska, tęsdama pasakojimą, pridūrė, kad šalia šio kryžiaus, miške, kaimo žmonės laidojo mirusių nekrikštytų vaikų kūnelius, melsdavosi ir nešdavo gėles. O buvęs Inkleriškių kaimo gyventojas Vitoldas Valiukas, gimęs 1914m., žinąs šių kryžių istoriją iš savo tėvo Kajetono Valiuko, dirbusio eiguliu ir nemažai žinojusio apie šį įvykį iš savo tėvų, buvusių jo liudininkais, papasakojo tokią istoriją. Sukilėliai bėgo nuo kazokų pulko, kuriam vadovavo paručikas Garbuzovas. Atbėgę į Macelių kaimą (Varėnos r.), paprašė ten gyvenusio eigulio Jurgelevič, kad jiems padėtų pasislėpti. Jurgelevič gerai pažinojo vietoves. Jis nuvedė sukilėlius prie Mamavio kaimo į salas. Bet visais laikais ir visur yra išdavikų. Garbuzovas sužinojo, kur slėpėsi sukilėliai ir pradėjo juos atakuoti. Susirėmimo metu žuvo daug sukilėlių. Du sukilėliai norėjo nušauti Garbuzovą, bet parakas jų šautuvuose buvo drėgnas ir jų planas nepavyko. Garbuzovo žmonės vieną sukilėlį nušovė, o kitą sužeidė, bet sužeistajam pavyko pabėgti. Sužeistasis slapstėsi pas Mamavio kaimo gyventojus. Valiukų manymu, tai ir buvęs Jonas Jablonskis. Paskui tas kazokų pulkas apsistojo Valkininkų bažnyčioje. Eigulį Jurgelevič, išaiškėjus jo nelojalumui rusų caro valdžiai, kazokai pririšo prie arklio ir tampė po kaimą, mušė. Eigulys Jurgelevič buvo išsiųstas į Sibirą. Iš ten ijs negrįžo. Pabėgę sukilėliai apsistojo prie Žagarinės ir Rudnės kaimų (Varėnos r.). Slapstėsi pelkės saloje, kuri vadinama „Špyguitės viršus“., bet juos vėl užklupo ir atakavo kazokų pulkas. Sukilėliai visi traukėsi prie Inkleriškių kaimo, ten jie ir žuvo, bet žuvo ir Garbuzovas. Beje, vienas Paluknio bibliotekos skaitytojų, aistringas grybautojas Vytenis Daugudis miške netoli Mamavio,, gražioje kalvoje rado ir dabar stovntį apgriuvusį paminklą su užrašais senąja rusų kalba. Pirmasis užrašas; ,,Šioje vietoje pavlovskiečiai, vadovaujami poručiko Arbuzovo, krito garbingoje kovoje už tikėjimą, carą ir tėvynę”. Antras užrašas ,,Mirtinai sužeisto poručiko Arbuzovo žodžiai; ,,Palikite mane, eikite pas mūsiškius, jūs ten reikalingesni”. Trečias užrašas: ,,Amžina šlovė Pavlovsko pulko leibgvardijos kariams, kritusiems garbingame mūšyje 1863 metų kovo 19 d. “ Aplink mėtosi slaviško kryžiaus gabalai.

Paminklas poručikui Arbuzovui. 2007.N uotr. V. Daugudžio

Akivaizdu, kad kalbama apie tą patį žmogų, kurio tikroji pavardė valstiečių kalboje buvo kiek iškraipyta - Arbuzovas tapo Garbuzovu. Ir 1863 metų gegužį Arbuzovas jau buvo žuvęs.Tačiau užrašo tekstas, kuriame pacituoti Arbuzovo priešmirtiniai žodžiai, atskleidžia, kad caro kariuomenei susirėmimai su sukilėliais nebuvo lengvi. Apie sukilėlių susirėmimą su caro kariuomene prie Inkleriškių kaimo, kuriame daugelis sukilėlių žuvo, byloja sukilėliams ten pastatytas kryžius. Ta vieta vadinama „ Ąžuoliniu kampu” . Sovietmečiu kryžiai buvo niekinami. Kryžius, esantis prie Inkleriškių kaimo, suvarpytas kulkų ir skeveldrų. Šį faktą patvirtina 1994 m. Mokslo ir enciklopedijų leidyklos išleista knyga ,,Nukentėję paminklai,,, p. 189. Antrojo pasaulinio karo metais rusų partizanai šaudė į jį, o kryžių juosusią betoninę tvorą nugriovė. Nors sovietų valdžia stengėsi visokiais būdais sunaikinti tuos kryžius, bet Dievas apsaugojo juos. Kryžiai išliko iki šių dienų, stovi ir visiems byloja apie 1863 m. sukilimą. Jie tapo šventu Paluknio seniūnijos žmonių amžino laisvės troškimo simboliu. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Paluknio seniūnijos gyventojų iniciatyva ir lėšomis kryžiai buvo aptverti, sutvarkyta aplinka. Kryžius prižiūri Mamavio kaimo gyventojai. Kasmet per Vėlines žmonės ateina prie šių kryžių nusilenkti žuvusiems už mūsų laisvę, atneša gėlių ir uždega žvakutes pagerbdami žuvusiųjų atminimą. Palukniečiai puoselėja savo didžiasiąsias dvasines vertybes. Manau, kad daugeliui smalsių žmonių bus įdomu aplankyti minėtas vietas. Istorinės žinios – geriausia paminklų apsauga, tad perduoti jas jaunimui yra kiekvieno kultūringo žmogaus priedermė. Be to, susitikimai su gimtinės praeitimi žadina meilę jai, o kartu ir taurų patriotizmą, meilę ir pagarbą savo Tėvynei.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Juodagalvis, Jonas. Paluknys// Jonas Juodagalvis. Paluknys. Vilniaus - Trakai (Diemedis),1998, P.9.

2. Šaduikis, Česlovas. Mamovos kaimo kronika. //Spartuolis - 1971, rugs. 15 d.