Žiūkienė Ernesta

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (10 balsai)
Žiūkienė Ernesta – Pravieniškių folkloro ansamblio „Praviena“ vadovė


Pasaulin atėjau nuostabią 1975 metų gegužės 21 dieną Kaišiadorių miesto ligoninėje. Pirmuosius žingsnius žengiau senelių (tėčio tėvų) namuose, Pravieniškių I kaime.1976 m. persikraustėme gyventi į Kauną, kur lankiau Panemunės šile stūksantį darželį. 1981 m. „pradėjau krimsti“ mokslus Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią sėkmingai baigiau 1993-aisiais. Po pamokų skubėdavau į Kauno J. Gruodžio 10-metę vaikų muzikos mokyklą, kur įgijau chorinio dainavimo specialybę, išmokau skambinti pianinu, pajutau galingą trauką muzikai.
Vaikystės vasaros prabėgdavo pas senelius Pravieniškių I kaime ir Krakėse (Kėdainių r.). Todėl nebuvau atitrūkusi nuo kaimiškos buities, kasdienių, gyvenimiškų problemų. Mačiau kaip kartu su manimi augo ir keitėsi kaimas.
1994 metais pradėjau studijas Marijampolės kolegijos Kauno skyriuje, o 1998-aisiais gavau ikimokyklinio ugdymo pedagogės su muzikiniu išsilavinimu ir socialinio darbo pedagogės diplomą. Studijų metais sukūriau šeimą. 1995-aisiais gimė pirmagimis sūnus Martynas, o diplomo gavimo džiaugsmą sustiprino 1998-aisiais gimusi duktė Kamilė.
Svarbu ir tai, kad 1996 metais per Tris karalius sugrįžome gyventi į senelių namą Pravieniškėse. Dėkoju tėvams, kad po senelių išėjimo jie neskubėjo parduoti, o sugrįžo ir išpuoselėjo man be galo svarbius vaikystės namus.
Dirbti pradėjau Pravieniškių St. Tijūnaičio pagrindinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja pavadavimui. Nuo 2001-ųjų rugsėjo Pravieniškių lopšelyje – darželyje „Ąžuoliukas“ meninio ugdymo mokytoja, vėliau dar ir Rumšiškių darželio meninio ugdymo mokytoja. Darbas su vaikais teikė begalinį džiaugsmą: nuoširdžios, šviesios, spindinčios, pažinimo ieškančios vaikų akys tiesiog veste vedė į priekį. Norėjosi į Jų širdeles įdėti kuo daugiau šviesos, gėrio, uždegti jas meile muzikai. Bendradarbiaujant su nuostabiais darželių kolektyvais organizuota visa virtinė švenčių, įspūdingų renginių. Įsiliejome į kaimo kultūrinį gyvenimą, dalyvavome įvairiuose projektuose. Puikiai sekėsi bendradarbiauti ir su veiklia Pravieniškių seniūne Galina Jengalyčeva. Žinias gilinau įvairių seminarų, kursų metu. Tačiau norėjosi „dar kažko“, tad nutariau pratęsti studijas. 2002 metais įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą ir 2006 m. jau turėjau socialinio darbo bakalauro diplomą.
Taip ir sukosi ratas: šeima, darbas, studijos, kasdienybė...
2003 metais Pravieniškėse prasidėjo bendruomeninis judėjimas. Menininkų Audronės ir Leono Glinskių paskatinti susirinkome jų sodyboje, pasitarėme, parašėme bendruomenės centro veiklos nuostatus ir pradėjome veiklą. Norėjosi, kad Pravieniškės garsėtų ne tik kaip „kalėjimų sostinė“. Tad viskas prasidėjo nuo meilės. Meilės gimtajam kaimui, kalbai, papročiams, žmonėms...Tai subrandino norą keisti gyvenimą, padaryti jį prasmingesniu, gražesniu, turinčiu išliekamąją vertę. Noras žengti į priekį, jokiu būdu ne atgal. Kuomet keisies pats, keisis ir aplinka, kurioje gyveni. Tai paskatino 2004-aisias suburti liaudies dainą mylinčius Pravieniškių kaimo gyventojus ir įkurti folkloro ansamblį. „Kiekvieną ketvirtadienį, kas važiuoti, kas pėsti, skuba į Pravieniškių folklorinio ansamblio repeticijas. Svetinguose tėvų namuose dainininkus sutinka ansamblio vadovė Ernesta. Jaukūs ir šilti namai prie pat geležinkelio. Puiki ir mintis susibūrimui: kiekvienas į ansamblį atsinešė po savo dainą – taip susidarė pirmasis repertuaras. Kažkas išsaugojo senus draugės tėvelio dainų sąsiuvinius, atsivežtus iš Krakių, kažkas prisiminė jaunystės chore dainuotas dainas, kažkas – savo močiutės. Vyriausią dainininkę – Domicelę Genienę – ansamblio dainininkai atrado netikėtai, Mindaugo karūnavimo dienos šventėje. Koncertuodama ji visada pasipuošia savo pačios išaustais ir pasisiūtais tautiniais drabužiais. Gyvuos šitas kolektyvas – nėra abejonių. Nes gyvena, dainuoja ne su dirbtine nostalgija praeičiai, o viskas vyksta dabar ir dėl ateities. Ernesta vis ragina: „-šiek tiek greičiau, smagiau dainuokim!“. O senolė po liūdnesnių dainų griebia vestuvinę – su didele jėga ir gyvybe. Su garbinga dainininke susijęs ir vienas iš labiausiai jaudinančių ansamblio koncertų. Moteris augina savo anūką, kuris atlieka karinę tarnybą Rūkloje. Ansambliečiai nusprendė palydėti močiutę į anūko priesaiką, ir niekam iš anksto nežinant – nei anūkui, nei karinei vadovybei - iškilmingą akimirką viso Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko, visų atvažiavusių tėvų ir svečių akivaizdoje nuskambėjo pravieniškiečių „Oi kareivi kareivėli“. Dainininkai tik prisimena, kaip už nugarų žmonės verkė ir kartu dainavo...“ ( ištrauka iš R. Janušaitytės straipsnio).
Nuo įsikūrimo pradžios surengėme 235 pasirodymus Pravieniškėse, Kaišiadorių rajone ir už jo ribų. Tradiciniais tapo kartu su Pravieniškių bendruomene organizuojami renginiai: Trijų karalių šventė, Užgavėnės, Velykinis lalavimas, Motinos diena, Gedulo ir Vilties diena, Joninių šventė, Vėlinių šventė prie Pravieniškių I k. ir Pravieniškių II k. kryžių, Advento vakarai... Esame paruošę Vestuvinių dainų, Jaunimo dainų, Humoristinių dainų, Karinių istorinių dainų, Našlaičių dainų, Kalendorinių apeigų dainų programas. Galima būtų pasakoti ir pasakoti, tačiau norisi dar šiek tiek pakalbėti ir apie tai, iš ko duoną kasdienę valgai...
Taigi, nuo 2005 m. rugpjūčio pradėjau dirbti dar ir Pravieniškių seniūnijos kultūrinės veiklos organizatore, o nuo 2006 m. balandžio - skaudančia širdimi palikau vaikų darželius ir „panirau“ į socialinę sritį dirbdama Pravieniškių seniūnijos socialine darbuotoja.
Reikšmingi man buvo tie 2006-ieji... mat „gyvenimas paviliojo“ į Kapitoniškes (Rumšiškių sen.), kur kartu su vaikais apsigyvenau sutuoktinio Vytauto Žiūko sodyboje. 2007 m. gimė dukrelė Deimilė, o 2008 metais Dievas dovanojo dar vieną nuostabią dovaną – mažąją Tautvilę. Mergaitės gimė ir augo apsuptos dainomis, mat ansamblio repeticijos paprastai jau vykdavo mano namuose (pradžioje – tėvų, vėliau – vyro). Kartu su jomis dalyvavome 2007 m. ir 2009 m. (tūkstantmečio) Pasaulio lietuvių dainų švenčių folkloro dienose, tarptautiniuose folkloro festivaliuose „Atitaria lamzdžiai“ Kaune ir „Skamba skamba kankliai“ Vilniuje, kituose išvažiuojamuose koncertuose.
Nuo 2008–ųjų kovo, laimėjus konkursą valstybės tarnybos vietai užimti, iki šiol dirbu Pravieniškių seniūno pavaduotoja.
Dėkinga esu likimui už šią veiklą – manau esanti ten, kur būti yra man skirta vieta: kasdien šalia širdžiai mielų žmonių, galėdama padėti spręsti jiems rūpimas kasdienes problemas, prisidėti prie gimtojo kaimo gerovės kūrimo...
2011 metų rugsėjį – aš su keturiais vaikais vėl sugrįžome gyventi į Pravieniškes, kur sruvena Praviena, kur yra tikrasis mano gyvenimo kelias.


Šaltiniai:
R. Janušaitytė, „Atspindžiai“, 2004m. spalio 29d.
E.Žiūkienės autobiografija.


Straipsnio autorius Marytė Drulienė