Žaislai tremtyje

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,4 / 5 (404 balsai)

Tremtinių atmintis.


Aistė Pileckaitė, Lazdijų M. Gustaičio vidurinė mokykla


Lėtai žingsniuoju šalia mokyklos esančia gatve. Sutinku žmones, stebiu jų veidus. Vienų jie liūdni, niūrūs, kitų džiugūs, linksmi. Beeidama susitinku moterį, įeinančią į žalią namelį, ant kurio užrašyta ,,Lazdijų laisvės kovų muziejus „Laisvės takais“. Panorau čia užeiti ir susipažinti su muziejaus istorija. Užeinu. Čia pamatau daugybę įdomių eksponatų , tarp kurių dėmesį patraukia skudurinės lėlės, visai nepanašios į mano vaikystėje turėtąsias. Jų akys žvelgia į mane, lyg prašydamos pabendrauti su jomis, palaikyti jas rankose. Pažintį su žaislais nutraukia priėjusi moteris, kurios veidą dažnai matydavau gatvėje. Prisistačiau jai, kas esu bei kokiu tikslu čia užėjau. Susipažinome, ir prasidėjo mūsų neakivaizdinė kelionė į moters praeitį.


Ji - Asta Bagdanavičienė, šiandien turinti šešiasdešimt metų, gimė 1945 metų lapkričio 27 dieną Naujosios Kirsnos pušyne, Kazio Padimansko troboje. Astos tėtis - Antanas Aleškevičius – Ateitis priklausė Morkūno partizanų būriui. Astos mama - Monika Padimanskaitė – kaimo inteligentė, baigusi dabartinę Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją. Moteris pažvelgia į mane lyg klausdama, ar aš toliau noriu keliauti į jos praeitį. Išvydusi mano susidomėjimą, pasiūlo prisėsti. Asta, mano naujoji pažįstama, tęsia savo pasakojimą.


Sovietinei armijai 1944 metais okupavus Lietuvą, Antanas Aleškevičius, mano pašnekovės tėvas, tapo Lietuvos partizanu, dalyvavo Kalniškės mūšyje ir vadovavo Morkūno partizanų būriui. Kai 1945 metų gegužės 16 dieną vyko Kalniškės mūšis, Monika Padimanskaitė laukėsi dukters Astos ir gyveno Gudeliškės kaime, savo tėviškėje, maždaug už 1,5 kilometro nuo Kalniškės mūšio vietos. Astos tėtis žuvo 1946 metais spalio 23 dieną Rolių kaimo miške, kai Astutei buvo vos dešimt mėnesių. 1945 metų rugpjūčio 23 dieną buvo išvežti Antano Aleškevičiaus ( mano pašnekovės tėčio) tėvai bei jo sesuo Zuzana, mat vietinė valdžia žinojo, kad Antanas Aleškevičius buvo partizanas. Asta ir jos mama slapstėsi pas gimines, draugus.

1949 metų kovo 27 dieną Astos mama su mažąja dukrele labai pasiilgo savo tėviškės ir grįžo namo, į Gudeliškės kaimą. Tą pačią naktį, apie antrą valandą, pasigirdo riksmai ir beldimas į duris, langus. Visiems buvo liepta keltis, apsirengti, susikrauti pačius būtiniausius daiktus ir pranešta, kad visi bus deportuojami į Tarybų Sąjungos šiaurę. Asta suspėjo pasiimti mylimą žaislą – skudurinę lėlę „Bambarisą“, kurią jai buvo padovanojusi pusseserė Birutė Lastauskaitė. Mano pašnekovės bei jos mamos brolio Vinco Padimansko šeimos vežimais buvo nuvežtos į Oliandrų kaimą, Krosnos seniūniją. Po to visus sugrūdo į sunkvežimius ir nuvežė į Kalvarijos geležinkelio stotį, kur sukimšo (tiesiogine šio žodžio prasme) į gyvulinius vagonus.

Čia esančių žmonių veiduose tvyrojo baimė, girdėjosi tylus šnabždesys ,,už ką?“, o daugumos akys ilgesingai žvelgė pro grotuotus langelius vagono palubėje. Prasidėjo ilga ir kankinanti kelionė į baisią nežinią.


Kelionės pradžioje mažoji Asta visiškai buvo nustojusi kalbėti - gal dėl patirto išgąsčio, šoko. Pravažiavus Minską, vienoje Baltarusijos kaimo stotyje vietinės moterys pardavinėjo bulvines bandeles, kurių nupirko ir mažajai Astai, mat pinigų jos mama dar turėjo. Paėmusi bandelę į ranką mažoji Astutė visai nelauktai garsiai pasakė: - Atrodo, kad badu nemirsim. Staiga mano pašnekovės balsas pradėjo virpėti, ir ji nutilo. Supratau, kad prisiminimai jai yra skaudūs, o man jie buvo sunkiai suvokiami. Pamačiusi, kad mano akys krypsta žaislų link, moteris papasakojo apie žaisliuką, jai padovanotą Baltarusijos stotyje. Kaip pasakojo Astos mama, traukinių sąstatai stovėjo vienas prieš kitą. Viename iš jų važiavo karininkai. Pamatęs moterį su vaiku ant rankų, matyt, sujaudintas šio vaizdo vienas iš karininkų užkalbino mamą, paklausė dukters vardo. Sužinojęs vardą, metė jų link pliušinį meškiuką, visai mažytį. Jau būdama trečioje klasėje mergaitė įsigeidė pasižiūrėti, kas yra viduje, ir meškiuką išardė. Taip dovanotojo žaislo ir neteko.


Apgyvendino juos Učiumo tarybiniame ūkyje, Užuro rajone, Krasnojarsko krašte. Pirmųjų tremties metų moteris neprisimena. Asta prisimena tik pirmąsias Velykas, nes visi verkė dėl to, kad nebuvo ko valgyti Tuo metu Astos mama dirbo, vėtė grūdus, kad jie nesupūtų, nesupelytų. Vakarais, įsipylusi grūdų į batus, parsinešdavo jų į namus. Čia juos paspragindavo, patrindavo, - ir tai buvo pagrindinis jų maistas. Iš avižinių grūdų virdavo kisielių, kuris, kaip prisimena muziejaus darbuotoja, buvo labai kartus, nes cukraus jam pasaldinti retai kada turėjo. Duonos namuose ne visada būdavo. Kaip tikrą šventę Asta prisimena įvykį, kai kartą pusbrolis beganydamas avis rado du baltos duonos kepaliukus. Juos išdžiovino, susmulkino ir padalino šeimos nariams. Tai buvo didžiausias skanėstas.


Ten, kur jie buvo ištremti, Astos amžiaus vaikų buvo nedaug, todėl jai teko žaisti su savo lėle „Bambarisa“ bei klausytis dėdienės pasakojimų apie Lietuvą. 1953 metais, po Stalino mirties, mano pašnekovės šeima buvo perkelta į kitą gyvenvietę - Lapatinską, arba kitaip - į Fermą Nr. 5. Iš čia jau buvo galima išvykti į miestą. Astos mama įstojo į Krasnojarsko Veterinarijos instituto filialą ir, baigusi mokslus, pradėjo dirbti veterinarijos gydytoja. Šiame kaime buvo įvairių tautybių – kalmukų, estų, latvių, vokiečių, rusų – vaikų, su kuriais mažoji tremtinė mėgo žaisti barškančiu balionu.

Pasidarydavo jį iš kiaulės šlapimo pūslės. Kiaulę papjovus, išimdavo šlapimo pūslę, išplaudavo, ištrindavo pelenuose. Kai pūslė pasidarydavo plona, primesdavo į ją akmenukų ir pripūsdavo. Balionas išeidavo barškantis, gražus bei ilgalaikis. Tokį žaislą mokėjo pasidaryti ir pati Asta. O kiek džiaugsmo jai suteikė dėdės padovanotas tikras spalvotas balionas, parvežtas iš Saralų. Ar įsivaizduojat tremtyje tikrą margaspalvį balioną ?! Paleistas balionas cypdavo. Niekam mergaitė jo nedavė, naktį laikė šalia savęs, kad niekas nepaimtų. Kartą jis išsprūdo jai iš rankų, užskrido ant šakos ir susprogo.


Muziejuje mano dėmesį patraukė žaislas „ Sportuojantis kareivėlis“, kurį mergaitei padovanojo dėdė. Šiemet šiam žaislui sukanka penkiasdešimt metų. Moteriai leidus, pajudinau medinius pagaliukus. Tarp pagaliukų pritvirtinta figūrėlė pradėjo judėti aukštyn – žemyn. Kareivėlį išdrožinėjo ir surinko Astos dėdė Vincas Padimanskas 1956 metais. Dėdė buvo padaręs ir medinius mažus ratukus, į kuriuos pasodino mažytį žmogeliuką. Asta stumdavo ratukus, o figūrėlė sukiodavosi į visas puses. Gaila, bet šis žaislas neišliko. Dėdė Vincas buvo nagingas. Jis nusikalė ir žagrę, kuria suarė žemę. Žemė Sibire buvo derlinga, jai nereikėjo jokių trąšų. Iš Lietuvos šeimai atsiuntė bulvių, bet jų neužteko. Kitą dalį parsinešė iš kolūkio, gavo ir iš vietinių gyventojų. Bulves smulkiai suskaldė ir pasodino kastuvo pagalba. Iš pradžių rusai juokėsi, bet kai rudenį pamatė derlių, susidarė žmonių, norinčių susiarti lauką, vėliau nusiarti bulves, eilė. Taip prasidėjo šios šeimos ūkininkavimas Sibire. Dėdė norėjo nusipirkti karvę ir ilgai jos ieškojo. Asta prisimena, kaip pirmą kartą išvydo dėdės nupirktąją karvę. Mažajai tremtinei tai buvo nematytas padaras. Dar įdomiau, kad karvė ir vardą turėjo. Ją pavadino Manka, mat Rusijoje visi gyvulėliai turėjo vardus. Astos šeima labai mylėjo šunis, kurių turėjo aštuonis. Iki šiol atmintyje išliko Palkanas ir Uranas, – tai šunys, kurie vežiodavo ją pusbrolių padarytose rogėse.


Žaislų Astai Sibire nepirkdavo, nes jų nebuvo, be to, nebuvo už ką pirkti. Laikui bėgant gyvenimas pagerėjo. Asta prisimena pirmąją mamos nupirktą lėlę, kurios veidukas buvo porcelianinis, ilgos geltonos kasos buvo perrištos skarute. Ji jau suprato, kad lėlę reikia saugoti. Išvažiuodama iš Sibiro, šią lėlę padovanojo draugei Tamarai.


Sibire vaikai mėgo žaisti žaidimą, kuris vadinosi „lapta“. Tai žaidimas, panašus į beisbolą. Vienas iš žaidėjų turėdavo rankose ,,ližę“ - lazdą paplatintu galu, kitas turėdavo rankose guminį kamuoliuką. Žaidėjui išmetus kamuoliuką, kitas su lazda kamuoliuką turėdavo atmušti. Kamuoliuką metęs žaidėjas turėdavo ir kito žaidimo dalyvio atmuštą kamuoliuką pagauti. Nepagavęs pralaimėdavo.


Mergaitės mėgo žaisti „klases“. Nusibraižydavo ant žemės kvadratus, mesdavo akmenėlį. Jeigu akmenėlis patekdavo ant linijos arba nepataikydavo į kvadratą, ateidavo eilė žaisti kitai mergaitei.


Žaisdavo ir slėpynes. Asta su bendraamžiais niekada nežaisdavo karo. Nežino, kodėl, gal todėl, kad buvo tremtinių vaikai, o gal ir dėl kitų priežasčių.


Mėgo mano pašnekovė ir lipdyti iš molio, kurio rado prie šaltinio. Molį suminkydavo ir padarydavo įvairių dydžių lapių galvučių, žmogeliukų figūrėlių. Išsilaikydavo jie neilgai, nes nuo drėgmės iširdavo. Degimo krosnies jie neturėjo.


Netruko prabėgti valanda, kita. Visai nenorėjau išeiti, nes pažintis su ypatingais žaislais man buvo miela. Asta tai suprato ir papasakojo apie vaidinimus bei kinus, kuriuos ji labai mėgdavusi. Mergaitė Melanija, vyresnė už kitus vaikus, buvo vaidinimų režisierė, todėl pagrindinius - princesės, karalienės – vaidmenis pasirinkdavo ji. Astai atitekdavo berniukiški vaidmenys, turbūt ji šiek tiek buvo panaši į bernioką. Prisiminė mano pašnekovė ir pirmąją mokytoją Serafimą Fiodorovną., kuri ruošdavo su jais tikrus vaidinimus. Vieną lapkričio 27 dieną, kai Asta šventė savo gimtadienį, irgi turėjo vykti vaidinimas, kuriame ji turėjo vaidinti mergaitę. Mokytoja buvo nupirkusi vaikams saldainių bei meduolių. Jau buvo suėję tėvai, bendraklasiai. Jie turėjo pradėti vaidinti, bet vaikai taip buvo išalkę, kad puolė vaišintis ir užmiršo viską pasaulyje. Asta pradėjo verkti, nes pamatę vaišes vaikai negalėjo nė žodžio pratarti. Tėvams, sėdėjusiems salėje, buvo graudu, ir jie laukė. Astos mamos nebuvo, nes tuo metu mergaitė gyveno internate, nutolusiame dvylika kilometrų nuo namų. Situaciją išgelbėjo ta pati mokytoja, kuri užtraukė iš paklodžių padarytas užuolaidas. Tėvai pradėjo ploti. Vaikai apsiramino, ir vaidinimas pavyko.


Didžiulė vaikų pramoga – vežiojamasis kinas, kurį atveždavo du žydų tautybės broliai vienkinkiu arkliuku. Dieną jie paleisdavo muziką. Jeigu plokštelė sulūždavo, ji atitekdavo vaikams, tai buvo didžiausias žaislas. Vakarais avių tvartuose (kašaruose) ištiesdavo ekraną. Vaikai sulipdavo į maišus, prikimštus avių vilnų, ir žiūrėdavo filmus. Pirmasis filmas, kurį pamatė Asta, - „Pelenė“. Maža buvusi, daug ko nesupratusi. Vis galvodavusi, kad jeigu kas leistų prie ekrano, paimtų aktorę ir ištrauktų iš ten...


Nepastebėjau, kaip prabėgo popietė. Laikas atsisveikinti su Asta ir sugrįžti į dabartį. Pažintis su ypatingais žaislais pasibaigė. Padėkoju, atsisveikinu ir išeinu. Eidama gatve, sutinku žmones, bet jų tarsi nebematau. Mintys sukasi apie žaliąjį namelį, Astą, pažintinę kelionę į praeitį.


Neapleidžia mintis, kaip ji, išgyvenusi sunkią vaikystę, išsaugojo jai brangius žaislus arba prisiminimus apie juos. O ar mes juos, savo vaikystės žaislus, turime? Ar brangūs jie mums ? Ar, trumpai pasidžiaugę, nenumetame jų į šalį, tikėdamiesi, kad tėvai nupirks vis naujų ir naujų? Tebūnie tai visų mūsų pamąstymui.

"Sportuojantis kareivėlis"
"Sportuojantis kareivėlis"