ŽINIOS APIE INKAKLIŲ KAIMO GYVENTOJUS IR KARČEMĄ IKI XIX A. PABAIGOS

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,6 / 5 (31 balsai)
Daiva Milkerienė


Penkis kilometrus į vakarus nuo Švėkšnos, šalia Veiviržo upės intako Ašva yra įsikūręs Inkaklių kaimas. Vakariniu jo pakraščiu driekiasi Parubežio miškas (367 ha ). Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Inkakliai minimi 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Jame nurodoma, kad tuomet Inkakliuose gyveno penkios šeimos: Adomas Nasvytis su žmona ir vaikais, Zigmantas Steponaitis Inkaklaitis su žmona ir vaikais, Vaitiekus Kasparaitis Inkaklaitis su žmona ir vaikais, Adomas Balsaitis su žmona ir vaikais, Jurgis Inkaklaitis su žmona ir vaikais (žr. 1 pav.):


1 pav. 1644 metų Švėkšnos dvaro inventoriaus faksimilės dalis (LVA)


Priesaga -aitis senovėje reiškė sūnų, taigi Inkaklaitis – Inkaklio sūnus, Kasparaitis – Kasparo sūnus, Balsaitis – Balsio sūnus. Deja, neaišku, kodėl kai kurie asmenys turi dvigubas pavardes: Steponaitis Inkaklaitis arba Kasparaitis Inkaklaitis. Gal viena padaryta iš tėvo pavardės, o kita – iš tėvo vardo. Gal Zigmanto tėvas buvo Steponas Inkaklys, tai sūnų pavadino Steponaitis Inkaklaitis.
1695 Švėkšnos dvaro inventoriuje jau minima dešimt šeimų: Benedikto Grigalaičio, Simono Jucaičio, Mykolo Spogio, Mykolo Gusčiaus, Jurgio Paičiaus, Valento Serakovskio atėjūno, Benedikto Grigalaičio, Andriejaus Judaičio, Abramo Mazon, Simono Jucaičio.
Ilgą laiką, nuo 1422 m. iki 1923 m. per Parubežio mišką ėjo valstybinė siena tarp Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (vėliau Rusijos) ir Prūsijos (Klaipėdos krašto). Nuo Inkaklių kaimo iki Lietuvos pasienio, liaudyje vadinamo rubežiaus, buvo tik porą kilometrų. Šalia pasienio virė savas gyvenimas, savi pragyvenimo šaltiniai. Be pagrindinio darbo Švėkšnos dvaro žemėse vystėsi ir nuosavas verslas - kontrabanda. Šmugelninkais tuomet vadino asmenis, kurie per sieną gabendavo spiritą, anodiją (eterį), vyną, konjaką. Šmugeliais buvo vadinami prekių vežimai, kuriais veždavo kontrabandą per sieną apeinant muitines ir nemokant muitų. Taip pasienio gyventojai papildomai užsidirbdavo pragyvenimui. Dažnai apsukresni vietos gyventojai dirbdavo vedliais pervedant per sieną iš toliau atvykusius kontrabandininkus. Šmugelninkams pasienio karčemose dažnai tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Jiems padėdavo tamsios ir lietingos naktys, pūga.
1737 – 1770 metų Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčios mirties metrikų ir parapijiečių sąrašų knygoje nurodoma, kad 1737 metais Inkaklių kaime gyveno keturios šeimos: Dovydo Nausėdos (8 asmenys; toliau asm.), Danieliaus Truškio (8 asm.), Jono Judžio (6 asm.), Jurgio Raudžio (6 asm.). Viso 28 žmonės. 1768 metais jau surašytos septynios šeimos: Motiejaus Bružo (10 asm.), Antano Ruškio (6 asm.), Jurgio Raudžio (8 asm.), Kazimiero Sūdžiaus (7 asm.), Jono Tumozo (7 asm.), Roko Jundžio (6 asm.), Pranciškaus Truškio (4 asm.). Viso 48 žmonės.
Remiantis XIX a. žemėlapiais, žinoma, kad už Ašvos upės, ties Inkakliais buvo įsikūrusi Inkaklių karčema. 1796-1802 metų Prūsijos žemėlapyje manyti, kad Inkaklių karčemą (vok. krug) (žr. 2 pav.) , sudarė 4 pastatai su vidiniu kiemu; nuo jos ėjo kelias į Inkaklius, Jurgaičius, Žagatpurvius (Prūsiją), Virkytus (Prūsija). Reikia matyti, vienas iš pastatų buvo gyvenamasis, kiti – tvartas ir daržinė, klojimas ir ratine, svirnas. Greičiausiai sodyba buvo pritaikyta karčemai, o ne specialiai statyta. Netoliese buvo ir pats Inkaklių kaimas (vok. Inkackle) gatvinio tipo su šešiomis sodybos, išsidėsčiusios vienoj gatvės pusėje trys sodybos ir kitoje pusėje trys. Turimų pastatų skaičius priklausė nuo sodybos šeimininko turtingumo. Daugumo lietuvių sodybų sudarė keturi ar penki trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas, pirtis. Turtingi valstiečiai turėjo net iki 20 pastatų, neturtingi – tik vieną ar du.


2 pav. Prūsijos karalystės ir Rusijos imperijos sienos ribos (1796-1802 m.)


Kitame žemėlapyje (žr. 3 pav.), karčemos žymimos trumpiniu Kr. ( vok. krug). Be Inkaklių karčemos (vok. Inkackle Kr.), dar palei Lietuvos sieną matyti Šilinės (vok. Szelinne Kr.) ir Luišių karčemos (vok. Leisze Kr.). Matyt, karčemos pasienyje buvo gausiai lankomos pravažiuojančių, vietinių gyventojų bei kertančių sieną. Kontrabandines prekes tuomet gabeno dažnas pasienio gyventojas ir dideliais kiekiais, papirkdami rusų sargybinius ir valdininkus, gudrumu, kartais ir jėga.


3 pav. Karčemos Rusijos imperijos pasienyje su Prūsija (1802 m.)


1834 m. Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių sąraše rašoma, kad Inkaklių kaime yra septynios sodybos, kuriose šeimininkavo: Telesforas Balčynas (8 asm.), Laurencijus Raudis (9 asm.), Jurgis Ražas (6 asm.), Juozapas Pupkus (12 asm.), Pranciškus Poška (4 asm.), Juozapas Raudis (17 asm.), Jonas Judeikis (8 asm.). Viso surašyti 64 asmenys, iš jų suaugę – 38, vaikai iki 16 m. -19, pagyvenę, virš 60 m. – 7. Čia taip pat minima, kad yra laikoma karčema. Ją sodyboje laiko Jonas Judeikis (30 metų amžiaus), kartu su juo gyvena žmona Ona (25 m.), dukros Agnieška (4 m.) ir Veronika (2 m.), uošvė Magdalena Šerniutė (Šernatė) (45 m.), šinkorka Ona Ruškienė (50 m.), jos dukra Pranciška (20 m.) ir laisva (ne baudžiauninkė) Petronėlė Nausėdienė (25 m.).
Po dvylikos metų, 1846 m. Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių sąraše, kurį sudarė teologijos magistro kunigas N. Kulvinskis, nurodoma, kad Inkaklių kaime gyveno aštuonios ūkininkų šeimos: Pranciškus Edukis (6 asm.), Adomas Judis (5 asm.), Nikodemas Bartkus (7 asm.), Filipas Kukštas (6 asm.), Antanas Raudis (11 asm.), Tadeušas Penkauskas (4 asm.), Antanas Ramanauskas (5 asm.) ir karčemą laikantis Simonas Zurkus (3 asm.). Tuomet viso Inkakliuose gyveno 47 žmonės. Iš jų: 2 senyvo amžiaus nuo 60 metų; 31 - darbingo amžiaus ir 14 vaikų iki 16 metų amžiaus. Simono Zurkaus (50 metų amžiaus) sodyba pažymėta 160 eilės numeriu; kartu su juo gyveno žmona Veronika (40 m.) ir dukra Marijona (5 m.). Šiame parapijiečių sąraše dar karčema minima Labatmedžio kaime pas Jokūbą Šernių (60 m.). Taigi, karčemos laikytojai keitėsi. Reikia manyti, kad karčemos laikytoją skyrė Švėkšnos dvaro savininkas arba valdytojas. Už svaigalų gamybą ir pardavinėjimą dvaras Lietuvos valdovui mokėjo karčeminį mokestį, vadinamą kapsčizna. Karčemininkas tais laikais buvo laikomas turtingiausiu ir įtakingiausiu apylinkės asmeniu, uoliausiu valdžios tarnu, rėmėju.
Vėlesniais metais žinių apie karčemą Inkakliuose neaptinkama. Tačiau karčema vietos gyventojų gyvenime vadino nemažą vaidmenį. Inkaklių kaimo karčema siejo tiek Lietuvos, tiek Prūsijos pasienio gyventojus kertančius sieną. Pakeleivis čia galėjo gauti nakvynę, pastatyti po stogu vežimą ir arklius, pavalgyti ir pailsėti. Vietos gyventojai čia lankydavosi norėdami sužinoti naujienas, pabendrauti, išgerti. Kartą teko girdėti pasakojimą, kad žemaičiai grįždami iš darbų, iš Prūsijos, mat XIX a. Prūsijoje buvo lengviau darbų susirasti, vyrai vis ragindavo vienas kitą eiti „inpilt in kaklan“ (įpilti į kaklą), tai yra užeiti į karčemą ir išgerti. Kai kas ir sako, kad nuo to ir kilęs Inkaklių pavadinimas.
1874-1875 m. Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių sąraše surašytos septynios ūkininkų šeimos: Prano Klumbio (5 asm.), Kazimiero Raudžio (10 asm.), Prano Eidukio (5 asm.), Antano Eidukio (9 asm.), Antano Vanago (5 asm.), Juozapo Kukštos (8 asm.), Juozapo Penkausko (6 asm.). Viso 48 asmenų. Iš jų: 4 senyvo amžiaus nuo 60 metų; 26 - darbingo amžiaus ir 18 vaikų iki 16 metų amžiaus.


4 pav. Inkaklių kaimo demografinė raida iki XIX a. pab. pagal Švėkšnos dvaro inventoriaus (1644, 1695) ir Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios surašymus (1737, 1768, 1834, 1846,1874-1875)


Reikia prisiminti dar tai, kad Švėkšnoje dvaro žemėse buvo įsikūrusi ir evangelikų liuteronų bažnyčios parapija. Ji kūrėsi XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje, kai Švėkšnoje apsigyveno iš Prūsijos atsikėlę lietuvių ir vokiečių amatininkai. 1819 m. buvo pastatyta pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia. Jai sudegus, 1867 m. kitoje vietoje pastatyta akmeninė bažnyčia. Evangelikų liuteronų kapinės yra Nikėlų kaime, už 3km nuo Inkaklių kaimo. Reikia manyti, kad kai kurie Inkaklių kaime gyvenę žmonės galėjo priklausyti evangelikų liuteronų bažnyčios tikėjimui . Taip būtų galima paaiškinti Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios sąrašuose skirtingai nurodomų sodybų skaičių (žr. 4 pav.).
Apžvelgiant Inkaklių kaimo gyventojų sąrašus, nuo XVIII a. I pusės pastebimos nuolatinių gyventojų pavardės: Nausėda, Judis, Raudis. Dar ir šiandien Inkakliuose yra sutinkamos šios pavardės.


LITERATŪRA:

1. 1644 m. Švėkšnos dvaro inventorius. LVIA, SA-14664, L. 215.
2. KVIKLYS, B. Mūsų Lietuva. T. 4. Boston, 1968. 816 p.
3. SCHROETTER. Prökuls südlich 1:160 000, (1802) [interaktyvus]. GenWiki, 2011-04-01 [žiūrėta 2011-06-03]. Prieiga per internetą: <http://wiki-de.genealogy.net/Datei:Pr%C3%B6kuls-s%C3%BCd.jpg>.
4. SCHROETTER. Szagatpurwen, Ausschnitt aus der Schroetterkarte 1:50 000, (1796-1802) [interaktyvus]. GenWiki, 2011-04-01 [žiūrėta 2011-06-03]. Prieiga per internetą: <http://wiki-de.genealogy.net/Datei:Szagatpurwen_SCHK004.jpg>.
5. Švėkšna 2 [interaktyvus]. Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD), 2007-2011 [žiūrėta 2011-06-03]. Prieiga per internetą: < http://www.genealogija.lt/lt/sarasai/gyventoj-sraai/276-sveksna-2>
6. Švėkšnos RKB mirties metrikų ir parapijiečių sąrašų knyga, [1737 – 1770 m. ] [rankraštis], [interaktyvus]. Lietuvos valstybinis archyvas, [žiūrėta 2011-06-11]. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2295>.