Šventupės šviesuoliai

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 3,6 / 5 (9 balsai)

Šventupietė poetė Stasė Kairytė – Čirbienė

Daug šviesuolių kaime neturim. Gal dėl to, kad kaimas pakankamai jaunas, iš dvaro laikų išsaugojęs tik statinius, bet ne vietinius gyventojus, neturintis savo gilių šaknų ir tradicijų. Dauguma gyventojų suvažiavę ,,šviesiaisiais“ melioracijos klestėjimo laikais, kai vienas po kito kilo daugiabučiai, nuosavų namų alėjos, o ir darbo pasiūlymai viliote viliojo. Tačiau ir ,,melioruotose dirvose“ kartais sužiba perliukai. Vienas iš jų – ilgametė melioracijos įmonės darbuotoja, Šventupės kaimo bendruomenės pirmininkė, daugiavaikė mama, poetė Stasė Kairytė – Čirbienė. Svajinga, energinga, buitiška ir poetiška – ji gali būti visokia. Jautrią sielą slepianti po kasdieniais darbais, rūpesčiu šeima, kaimo žmonėmis. Taigi, apie save trumpai pasakoja pati mūsų Staselė

Gimiau gražiame Aukštaitijos kaime – Dapkūniškiuose, 1956 metų gegužę.

Mane atnešė vėjas gegužio, Tebuvau suvyniota į rūką – Iš tų pievų, iš to šaltinėlio, Iš kurio tėvas vandenį sėmė…

Tėvas – Bronius Kairys buvo auksinių rankų visų galų meistras. Mama – Danutė Goštautaitė, kilusi nuo ežerų apjuostų Balninkų. Septynerių pradėjau lankyti Dapkūniškių pradinę mokyklą. Pirmosios mokytojos Suzanos Staškevičienės išmokyta skaityti, atradau knygų pasaulį. Iš pradžių buvo pasakos, fantastika, biografijos…Šeštoje klasėje atradau poeziją – skaičiau S. Nerį, Just. Marcinkevičių, M. Martinaitį, S. Gedą…

Skaitau Marcinkevičių Tarsi elementorių – Kiekvienas posmas, Kaip malda šventoji…

Supratau, kad ir pati galiu eilėmis surašyti savo svajones, ilgesį, nerimą… 1970 m. dalyvavau Molėtų rajono zoniniame skaitovų ir jaunųjų kūrėjų konkurse. Komisijos nariais buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda. Kaip į stebuklą žiūrėjau į gyvus poetus. Ir buvo smagu, kai man skyrė prizinę vietą. Augau keturių vaikų šeimoje, buvau pati vyriausia, tad dauguma darbų darbelių gulė ant mano pečių. Gyvenome kaime, tad ir daržai, ir gyvuliai, ir darbas kolūkyje… Meilę knygoms paveldėjau iš tėtuko. Bet jam, kaip ir man, mažai likdavo laiko skaitymui. Kaip ir rašymui – rašiau naktimis, nes tai nebuvo ,, naudingas“ darbas. Baigus aštuonmetę šeima išsikraustė gyventi kitur. Pradėjau lankyti Želvos vidurinę mokyklą. Eilėmis liejosi tėviškės ilgesys:


Kaip žvaigždutė dar šviečia Tėviškės pirkios langai, Bet tenai jau kiti, Ir varteliai jau bus užverti…

Želvoje literatūrą dėstė poetė Janina Valiaugienė. Aš dėkinga likimui, kad ją sutikau savo kely. Jos paskatinta drąsiau bandžiau rikiuoti mintis į eiles. Tėvams buvo nelengva mus visus auginti. Norėjau būti savarankiška ir, tebaigusi devynias klases, pasirinkau darbininkišką profesiją. 1977 metais ištekėjau, persikėliau gyventi į Šventupę. Po metų gimė dvyniai. Deja, sūnelis greitai mus paliko. Skausmas liejosi eilėmis:

Tegu rauda krūtinę drasko Tarsi erškėtrožės dygliai… Kas tu? Tik mažas žiedlapis, Sapne palietęs mano skruostą…

Dukra Šarūnė jau pati augina dukrelę, baigė Vilniaus konservatoriją, dirba bibliotekoje, groja bažnyčioje vargonais… Po metų, kaip kompensacija prarastajam ir paguoda gimė sūnelis Tomas. Dabar pats dviejų sūnų tėvas yra puikus stalius, auksines rankas paveldėjęs iš senelio Broniaus. Beveik po dešimties metų pamečiui gimė Andrius ir Gintarė. Dabar jau keturi reikalavo širdies šilumos, rūpesčio. Mėgstu rankdarbius, todėl dukros vaikščiojo išpuoštos megztomis ir nertomis suknelėmis. Vėliau ir pačios įniko į mezginius. Dabar Andrius jau dirba, yra pagrindinis pagalbininkas ūkio darbuose, Gintarė mokosi Pedagoginiame universitete. O po dešimtmečio gimė pagrandukas Gustas, kuriam dar labai reikalinga motinos globa. Motinystės rūpestėliai vis mažiau laiko palikdavo kūrybai, tačiau poezijos neužmiršau. Bet mažai kas žinojo, jog rašau – reklamuotis nedrįsau. Atėjo atgimimo metai. Stovėjau Baltijos kelyje, mintyse kartodama:

Lietuva – sese brangioji, Ant tavo galvos karūna: Geltoni žali kaspinai plevėsuoja, Vėjyje plakasi kraujo spalva.

Dabar jau nesislėpiau, skaičiau eiles renginiuose, siunčiau į rajoninio laikraščio redakciją. Kad gimtų knyga, kartais užtenka menko postūmio. Sužinojusi, kad rašau, vidiškietė Stasė Buzienė pasisiūlė padėti išleisti knygelę. Tai ji yra mano kūrybos ,,krikštamotė“. Padedant bendraklasiui kunigui Petrui Purliui, želvikei mokytojai Zitai Kriaučiūnienei, tėveliams 2000 metais išleidau pirmąją savo kūrybos knygelę ,, Užgimkit, mano posmai“. Atsirado skaitytojai, gerbėjai, paskatinę rašyti toliau. 2002 metais pasirodė antroji knygelė ,, Piliarožės tik težydi…“, skirta tėtuko atminimui. Taip tapo tradicija kas dveji metai paruošti spaudai po naują knygelę. 2004 metais išėjo rinkinėlis ,, Kaip gegužraibės ašara…“. 2006 – knygelę ,, Po gegužio ženklu“ pasidovanojau savo 50 – mečiui. 2008 metais sulaužiau tradiciją, knygelės leidybą atidėdama Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Nežinau, ar pavyks įgyvendinti savo svajonę. Tikiu, kad atsiras poezijos mylėtojų, kurie padės man padovanoti savo kūrybą Lietuvai ir jos žmonėms, savo kraštui.

Stasė Čirbienė Vanda Buteikytė – Urbanavičienė

Pagrįstai galim didžiuotis bene vyriausiaja savo kaimo gyventoja Vanda Urbanavičiene, net 52 metus gyvenančia Šventupėje ir skaičiuojančia jau 89 – uosius metus. Ji nieko nekuria. Gal gyvenimas neleido eilėms rimuotis. Bet yra vaikščiojantis tautosakos lobynas, linksma, gyvybinga, niekada nepasidavusi gyvenimo negandoms ir smūgiams. O jų būta daug. Bet apie tai ji pasakoja pati.

Gimiau ir užaugau Ukmergės rajono Deltuvos valsčiaus Obelių kaime. Turėjau keturis brolius ir seserį. Mama mus paliko mažus – jauniausiam broliukui Vytukui buvo vos penki, man – devyni, o kiti šiek tiek vyresni. Vyriausiajam Juozukui – šešiolika. Tėvelis buvo doras lietuvis, ir mus išmokęs mylėti Dievą ir Tėvynę. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad, užėjus rusams, prasidėjo visokie persekiojimai ir trėmimai. Brolis Bronius, buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas su šeima pasitraukė į Vokietiją, Vaclovas, partizanavęs miške, buvo sušaudytas savam sklype. Brolį Vytautą, mokytojavusį Taujėnų valsčiaus Šalnų kaime, už antitarybinę veiklą ištrėmė į Sibirą, iš kurio nebesugrįžo. Brolis Juozas kartu su žmona ir tėvu buvo ištremti kaip ,,Buožės“, nors sąžiningai vieni, be jokių padėjėjų dirbo savo taip mylėtą žemę. Nenukentėjo tik viena sesuo Stefa, tuo metu jau sukūrusi savo šeimą ir gyvenusi kitoje vietovėje. Brolis Vaclovas, būdamas miške, vis prašydavo manęs susisiekti su miško broliais. Taip palengva tapau ryšininke – ėmiau su kitomis mergaitėmis platinti atsišaukimus. Vėliau lankiau gailestingųjų seselių kursus, kad galėčiau padėti sužeistiesiems partizanams. Deja, mūsų penkių mergaičių mokytoja mus išdavė. 1945 metų rugsėjo 27 dieną prasidėjo mano ilgas kelias iš namų, į kuriuos jau nebebuvo lemta sugrįžti. Mane ir likimo brolius tardė ir teisė Ukmergės ir Lukiškių kalėjimuose. O 1946 metų verbų sekmadienį gyvuliniuose vagonuose nuteista 8 metams išvykau į Magadaną. Dundėjom į rytus 40 parų. Iš kalėjimo išėjau 1952 metais, bet tris metus neturėjau jokių teisių. O tremtis buvo paskirta neribotam laikui. Tuo metu sukūriau šeimą su taip pat buvusiu politiniu kaliniu Pranu Urbanavičiumi, susilaukusi dviejų dukrelių. Gyvenimas įgavo prasmę, pasistatėm namelį, pradėjom kurtis. Bet tėvynės ilgesys buvo nepakeliamas. Todėl 1957 metų balandžio 14 dieną, gavę leidimą, grįžome į Lietuvą. Nelengva buvo grįžus pradėti naują gyvenimą. Tokių kaip mes niekas nenorėjo priregistruoti ir priimti į darbą. Praėjus šešiems mėnesiams jau būtume turėję grįžti atgal į Magadaną. Bet tuometės Ukmergės melioracijos viršininko M. Žeimanto dėka likom Lietuvoje ir gavom darbą bei pastogę Šventupėje, kurioje iki šiol gyvenu su jauniausios dukros šeima. Visada svajojau mokytis, labai verkiau, kai, baigusi keturias klases turėjau palikti mokyklą ir padėti tėveliui ir broliui ūkininkauti. Gal dėl to iš vaikystės išlikęs eilėraštis ,,Beraščio žodis‘ (autoriaus nežinau):

Niekam pasauly aš nepavydžiu Nei šlovės garsios, nei turtų didžių, Vieno tik daikto man labai gaila,- Kodėl nemoku ašei rašyti.

Dievuli mano, kad aš galėčiau Kaipo tie ponai, plunksna vedžioti, Kiek tai aš dainų aikštėn išleisčiau, Kurias dabar man tenk sugalvoti.

Aš išdainuočiau malonius jausmus, Kurie kai kada širdį ramina Ir išdejuočiau tuos baisius skausmus, Kurie dažnai taip mane kankina.

Ant popierėlio vis surašyčiau Ką tik išgirsčiau ar pamatyčiau. Aš aprašyčiau dangaus galybes Ir sutvėrimo viso grožybes.

Aš tad suprasčiau, kaip ten dirvoje Gražiai nuo vėjo rugiai linguoja, Kaip bręsta grūdas, kaip noksta šiaudas, Kaip žuvelytės upely nardo.

Kaip gražūs darželiai mūsų mergaičių Pilni diemedžių, rožių, našlaičių. Aš aprašyčiau tas mūsų dainas, Kurios be rašto nyksta ir mainos. Ir didį didį dainelių spiečių Aš į Lietuvą paleist galėčiau.

Svajojau būti mokytoja. Visada mėgau knygas, vaikystėj jų parūpindavo vietos klebonas. Mėgau susibūrimus, buvau linksma. Gal dėl to atminty išliko visos jaunystėj mokėtos dainos. Jų užrašiau apie pusantro šimto. Ir dar vis naujas prisimenu. Dukra padėjo įrašyti ir melodijas, kad ateities kartos galėtų pasiklausyti. Užrašiau ir visus prisimintus vaikystėje išmoktus eilėraščius, žaidimus, ratelius. Visu šiuo mano turtu naudojasi etnografiniai ansambliai. O labiausiai visų mėgiamas mano deklamuojamas eilėraštis - ,,Kuprė“ Jį išmokau dar vaikystėje iš kaimo piemens ir nepamiršau iki šiol:

Kuprė

Aš turėjau mergužėlę, kaip daržely lelijėlę.

Aš mylėjau ją labiausiai ir lankydavau tankiausiai.

Nors ji buvo ir varginga, bet garbės pilnai turtinga:

Vainikėlis jos žaliavo, ji darbavos ir dainavo.

Graži, kaipo angelėlis, meili, kaipo balandėlis.

Užtai jinai man patiko, vesčiau ją ir be skatiko.

Bet motina it tėvelis kas vakaras ir rytelis

Vesti pačią man rūpino, bet turtingą sau merginą.

Aš pasakiau: ,,kam turtinga, bet žmogiška, nors varginga“.

Ir pasakiau, ką mylėjau, kurią vesti sau žadėjau.

Pasirodė, kad manoji – neturtinga mylimoji.

Ėmė mane tėvai barti, sakė: ,,čia ne mūsų marti,

Tarnaitė mūs kaimyno tegu eina į karklyną.

Ir tu varguose paklysi, jei tėvelių neklausysi.

Esi jaunas jaunikaitis, gražaus ūkio vienaitis,

Esi jaunas ir turtingas, ūkininkas neskolingas.

Susiieškok paną gerą, kuri turi savo dvarą“.

Nebemyliu aš vargingos, ieškau dėl tėvų turtingos.

Važiavau savaitę, trečią, kol suradau savo pačią.

Turi dailų sau dvariuką kaip jau sakė jos tėvukai:

Aukštas mūras mūravotas, platus kiemas brūkavotas,

Žalias sodas kaipo gojus, žydi gėlės kaipo rojuj.

Visko yra, visko pilna ir iš plunksnų, ir iš vilnų.

Reikia tik pana regėt ir vestuvės rengt pradėt.

Šita bus mano jaunoji iš prievartos mylimoji:

Kreivos kojos, kaip lakštutės, smaila galva, kaip gegutės,

Kupra, kaip kepalas duonos, ilgas kaklas, kaip aguonos,

Žandai, kaip mintuvai platūs, juodi dantys aiškiai matos,

Ausys lėptos, kaip torielkos, veidas melsvas nuo arielkos,

Vienos akies nebeturi, su kita kreivai žiūri,

Penki plaukai ant pakaušio ir tie patys pasišiaušę,

Smaili pirštai, kaipo ylos, kur tik griebia – penkios skylės.

Sakau: ,,greičiau čia supūsi, negu mano pati būsi“.

Bet kai tėvams pasigyriau, apie dvarą jos ištyriau,

Privertė mane, jaunutį, senos kuprės vyru būti.

Gaila man buvo pirmosios balandėlės mylimosios,

Bet tu, žmogau, ką darysi, kur tą kuprę išvarysi?

Apsivedžiau, nebe vienas, pražudžiau jaunystės dienas.

Nei prie pečiaus, nei prie stalo – į ją žiūrint širdį gelia.

Ji paskui mane seka, jai per žandus seilės teka.

Ji mane vyru vadina, man širdelę vis graudina…

Nuvažiavau miesteliukan, suradau laimės keliuką:

Aš perdien degtinę traukiu ir laimingas nakties laukiu.

Man Maušiukas girtą mato, dešimt pačių man pristato,

Man toj kuprė neberūpi, tegu ji kaip višta tupi…


Dar ir dabar mane į renginius pakviečia padeklamuoti, papasakoti kokį nuotaikingą pasakojimą. Džiaugiuosi, kad dar turiu atmintį, sveikatos ir esu reikalinga.

Vanda Buteikytė - Urbanavičienė

Puslapį paruošė Genė Vaitkūnienė