Šiaulių inteligentija: Petras Ivoškus - su Sąjūdžiu nuo vaikystės

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (281 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Šiaulių inteligentijos vaidmuo atgimimo laikotarpiu



Petras Ivoškus – pedagogas, politinis kalinys, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas.

Visą gyvenimą jo kredo buvo: „Padorus žmogus į eilę stoja paskutinis“


Pagrindinės datos ir faktai:

  • Gimė 1933 m. kovo 24 d. Aunuvėnų kaime, Šaukėnų valsčiuje, Šiaulių apskrities ūkininko šeimoje.
  • 1940 m. pradėjo lankyti Vidsodžio pradinę mokyklą
  • 1945 m. pradėjo mokytis Šaukėnų pogimnazijoje
  • 1946 m. perėjo į Luokės progimnaziją.
  • 1949 m. su klasės draugu Vytautu Vaitiekumi susibūrė į antisovietionę organizaciją
  • 1949 - 1950 m. mokėsi Telšių vidurinėje taikomosios dailės mokykloje
  • 1950 m. persikėlė į Kuršėnų vidurinę mokyklą. Ten pradėjo plėsti Luokėje sukurtos pogrindinės organizacijos veiklą
  • 1951 m. organizaciją pavadino „MARGIRIO“ partizanų būriu
  • 1951 m. už dalyvavimą pogrindinės moksleivių organizacijos veikloje suimtas, nuteistas 25 m. kalėjimo ir 5 m. tremties.
  • Kalėjo Salechardo, Išimbajaus, Vorkutos lageriuose.
  • Dalyvavo pogrindžio veikloje ir grįžęs iš lagerių.
  • Baigė Šiaulių pedagoginį institutą.
  • 1992-2002 m. Šiaulių Aukštabalio vidurinės mokyklos direktorius.
  • 1988-1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis
  • LPS Šiaulių miesto tarybos narys
  • 1990-1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos deputatas
  • 1993 m. Tėvynės sąjungos narys. Rašo Tėvynės Sąjungos Šiaulių skyriaus metraštį
  • 1995-1997 m. ir 1997-2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys
  • Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkas
  • 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu
  • Mirė 2012 metų birželio 4 dieną Šiauliuose.

Video ištrauka iš kalbos, pasakytos prie Rampos 1991 08 23. Filmuota A.Griganavičiaus (atsisiųskite)


Petras Ivoškus savo vaikystės ir paauglystės metais patyrtė dvi sovietinės ir vieną nacistinės Vokietijos okupacijas. Jau būdamas aštuonerių metų, 1941-aisiais, kai prasidėjo karas tarp hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, girdėjo savo dėdę ir tėvą diskutuojant apie istorinius faktus, politines įžvalgas.

Pirmieji karo metai jo atmintyje išliko vaikiškai romantiški, prisimenant kaimo vyrų dainuojamą dainą:


Koks skirtumas, kokia spalva,

ar Berlynas, ar Maskva -

viens raudonas kaip šėtonas,

kitas rudas kaip šuva.


Jaunystę atidavė pogrindinei rezistencijai ir laisvės idealams. Geriausi metai parbėgo kalėjimuose ir lageriuose. „Aš nenuveikiau didelių darbų, mano nuopelnai kuklūs. Tačiau savo pareigą Tėvynei ir Laisvei stengiausi atlikti sąžiningai. Visada tikėjau laisvės valanda“ - rašo savo knygoje „Tikėjau laisve“ Petras Ivoškus.


Tėvas Stasys Ivoškus (1897-1969) buvo 1918-1921 metų Nepriklausomybės kovų dalyvis. 1920 metų kovose su bolševikais ties Eglaine (Latvija) buvo sužeistas. 1921 metais baigė karo policijos komendantūros mokyklą. Grįžęs kaip Lietuvos kariuomenės savanoris Aunuvėnų kaime gavo 16,5 ha žemės. Ten visą laiką ir ūkininkavo. Po žemės reformos daug ir sunkiai dirbo.


Mama Domicelė Einigytė-Ivoškienė (1905-1990) kaimo verslininko, Vinco Einigio (1875-1954) ir Barboros Pociūtės-Einingienės (1880-1943) dukra. 1926 metais ištekėjo už Stasio Ivoškaus. Be Petro Ivoškaus išaugino dar dvi dukras. mama buvo labai tikinti ir sąžininga kaimo moteris, skaidriai tikėjo pomirtiniu žmogaus gyvenimu. Labai skausmingai išgyveno sūnaus Petro Ivoškaus areštą.


1971 metais rugsėjo 6 d. Petro Ivoškaus gyvenime įvyko tai, ko jam labiausiai trūko - sukūrė šeimą. Jo žmona - kraštietė, Šiaulių Pedagoginio instituto (dabar Šiaulių Universitetas) dėstytoja Regina Gudmonaitė. Štai kaip P. Ivoškus apibūdina savo žmoną: „Regina - ne tik saulė. Ji žmona, ir draugė, ir motina. Ji gydytoja ir slaugytoja, patarėja ir užtarėja, advokatė ir teisėja. Ji viskas.“


1976 metais gimė dukra Aistė, 1979 - sūnus Regimantas.

Petras Ivoškus prisimena

Šimtmečiais Lietuva kovojo už savo laisvę ir Nepriklausomybę; yra Lietuvoje buvę įvairių pasipriešinimo ir kovos sąjūdžių. Lietuvis mokėjo ne tik laisvę, bet ir pavergtą tėvynę mylėti. Jeigu Lietuvai iškiltų mirtinas pavojus, vėl naujas Sąjūdis pakeltų jos vaikus į kovą.

Mano gyvenimas susijęs su Sąjūdžiu nuo pat ankstyvosios jau­nystės. 1948 m. mokiausi Luokės progimnazijoje. Mes, penkiolikmečiai, matydami siautėjančius okupantus, įsiliejome į pogrindinę rezistenciją. Labai norėjosi patekti į partizanų junginius, tačiau ginkluotųjų būrių dalyviai, jausdami atsakomybę už mus, sakydavo:

- Jūs dar jauni, privalote mokytis, nes Lietuvai bus reikalingi išsilavinę žmonės.

Tada nutarėme patys suburti slaptą moksleivių organizaciją ir pavadinome ją Margirio kovos būriu. Mes buvome viskam pasiryžę, o mūsų švenčiausias idealas buvo Nepriklausoma Lietuva. Labai žavėjomės Broz Tito perversmu Jugoslavijoje. Apie tai kalbėjome tardy­mo metu, tačiau buvome vadinami buržuaziniais nacionalistais, tėvynės išdavikais. Tokie standartiniai kaltinimai buvo įrašomi visų pasipriešinimo dalyvių bylose. Vienoda ir bausmė - 25 metai kalėti ir 5 metai tremties. Negalėjau suvokti, kodėl aš kaltinamas tėvynės išdavimu ir vadinamas buržuaziniu nacionalistu.

- Pasirašysi protokolą ar nepasirašysi, vis vien gausi 25 metus. Tarybų valdžia labai humaniška... Jus reikėtų tik prie sienos, - šaukdavo MGB tardytojas maj. Ruchlovas ir, išsitraukęs pistoletą, demonstruoda­vo, kaip tai padarytų.

Prisimindamas anuos košmariškus metus, savęs klausiu: kas skatino, įkvėpė priešintis tokiam žiauriam okupacijos režimui? Gal tėve­lio pasakojimai apie Nepriklausomybės kovas, kuriose jis dalyvavo 1919-1922 m., būdamas 3-ojo pėstininkų pulko karys savanoris. Vėliau mokėsi ir baigė Karo policijos mokyklą prie Kauno karo komendantūros. Jo liudijimus saugau kaip šventą relikviją. Menu 1940-ųjų birželį, kai pilkos ir niūrios Raudonosios armijos voros traukė pro mūsų baž­nytkaimį; taip pat - kitų metų birželį, kai buvo tremiami kaimynai. Menu pokario metais Luokės turgaus aikštėje išdarkytus jaunų partizanų lavonus, kurie ten pamesti gulėdavo po kelias dienas. Sudreba širdis, kai prisimenu ratuose per miestelį vežamus sušaudytus partizanus, tarp jų vieną, tampomą priešmirtinių konvulsijų, su iškeltu kumščiu... Kokias turėjo širdis Užvenčio stribai, sudegindami gyvus Banius jų pačių sody­boje Ušnėnų kaime? Esu girdėjęs, kad kai kuriose šalyse motinos net nusikaltusios yra atleidžiamos nuo bausmės. Kuo nusidėjo Ona Ramanauskienė, gyvenusi Skuodo rajone prie Šačių, kad jai gyvai buvo nupjautos krūtys, išplėštos žarnos? Šį sadistinį nusikaltimą padarė stri­bai A.Palubinskas ir P.Tunėla už tai, kad jos sūnūs Vaclovas ir Bronislo­vas buvo partizanai. Ką bekalbėti apie Rainių ir kitas klaikiąsias žudy­nes? Inkviziciniu žiaurumu bolševizmas lenkė net fašizmą. Ar galėjo nevirti mums kraujas?

Mūsų kaimynai buvo darbštūs, tikintys žmonės, ne girtuokliai. Prasidėjus stalininei kolektyvizacijai, trėmimams, žmonės pasimetė, pasidarė apatiški. Ėmė varyti naminę degtinę, ja užpildami savo vargus, netektis. Tais metais Lietuva pradėjo klimpti į alkoholizmo liūną, iš kurio neišsikapstome ir šiandien.

Visa tai nulėmė mano ir mano bendraamžių kelią, nusidriekusį per tardymo rūsius, kalėjimus, lagerius. Šiauliuose, eidamas Aušros alėja pro buvusį KGB tardymo kalėjimą, visada pasižiūriu į trečiąjį rūsio langelį. Toje spec. patalpoje teko išbūti penkis mėnesius.

Buvome jauni, nepatyrę. Čekistai į kameras įmesdavo provokato­rius. Tardytojai mus pliekdavo, o mes stebėdavomės, kad jie apie mus tiek daug žino.

1951 m. spalio mėn. paryčiais į mūsų kamerą įvedė partizaną Vy­tautą Valantėiį, jauną, miško sakais kvepiantį. Labai nustebo, kad atsidū­ręs Šiaulių kalėjime. Atsitokėjęs papasakojo kraupią išdavystės istoriją: - Iš atėjusio į mūsų būrį Kupreliškio klebono A.Valantino pri­ėmėme komuniją. Pavaišino dviem buteliais degtinės. Po kurio laiko tarsi pro rūką pradėjo artėti kareiviai... Norėjome griebtis ginklų, tačiau rankos nebepakluso...

Išdavystė įvyko Biržų rajone. Kunigas, tikriausiai čekistų šan­tažuojamas, panaudojo migdomuosius vaistus. Taip buvo išduoti septyni partizanai. Penkis iš jų nuteisė mirties bausme: Petrą Laucių, Bronių Mekonį, Romą Petronį, Liną Pivoravičių ir Vytautą Valantėiį. Du nukovė vietoje: Stasį Liaudanską ir Kazį Valantėlį (Vytauto brolį). Narų plyšelyje buvau pasislėpęs pieštuko šerdelę. Ja ant balto skudurėlio parašiau kas atsitiko ir perdaviau kameroje žmogui, kuris sakė, kad jo tardytojas esąs labai geras, leidžiąs susitikti ir pasikalbėti su žmona; ji galėsianti perduoti laiškelį partizanams ir tokiu būdu įspėti juos apie gresiančius pavojus. Vėliau išaiškėjo, kad jis buvo tik persirengęs čekistas provokatorius. Mano pastangos išėjo į naudą tik man pačiam - lageriuose niekas never­bavo būti šnipu. Kun. A.Valantinas jau senokai yra altarista, o Šeduvos kapinėse, būdamas gyvas, pasistatė kuklų paminklą su užrašu:

"Žemės kelionę ir darbus baigiau, Atleisk man, o Dieve, kuo nusikaltau."

Čekistai surežisuodavo ir spektaklių. Kartą iš kameros į tardymą išvedė gydytoją, kurio pavardės neprisimenu. Laukiame dieną kitą, o jis negrįžta. Galiausiai pasirodė ir pasakoja:

- Koks aš nelaimingas! Juk buvau laisvėje! Čekistai kažkur mane vežė. Miške užpuolė partizanai. Susišaudymo metu čekistai šoko į griovį, aš irgi. Kiek jų žuvo - nežinau, tačiau į partizanų rankas pakliuvau gyvas. Neapsakomai apsidžiaugiau. Nuvedė į bunkerį, kuriame kabėjo Vytis ir kita lietuviška atributika. Jie sveikino mane, aš -juos. Tarp visų iš čekistų paimtų dokumentų rado ir mano bylą ir lyg tarp kitko pradėjo ją žiūrinėti. O ten parašyta, kad aš kažką išdavęs. Pavadino mane išdaviku. Pradėjo reikalauti liudininkų, kurie galėtų tai paneigti. Aš nurodžiau. Vėliau išvedė užrištomis akimis. Einant per mišką vėl įvyko susišaudymas: mus užpuolė čekistai, ir vėl patekau į nelaisvę.

Mes patikėjome. Gailėjomės ir gydytojo, ir naujai išduotų žmonių. O buvo tai tik provokacija. Tuo įsitikinome, kai toks pat metodas buvo pri­taikytas kitam kaliniui, kuris į šiuos spąstus neįkliuvo. Keistai pasielgė ir čekistai, tą patį būdą toje pačioje kameroje panaudodami du kartus.

Atmintin įstrigo pirmoji arešto diena, 1951 m. rugpjūčio 10-oji. įėjęs į perpildytą kamerą, pamačiau suprakaitavusius žmones vaško spalvos veidais.

- Kada bus karas? - buvo vienas pirmųjų klausimų. Atsakiau, kad nežinau...

- Kaip tai? Ką tik iš laisvės ir nežinai?

Visų išsigelbėjimo viltis buvo karas. Nežinojome, kad po poros metų mirs Stalinas. O N.Chruščiovo laikais pradėjo peržiūrinėti bylas, mažinti bausmes. Man paliko bausmę 10 metų kalėti ir 5 m. tremties.

Jaunystės metai prabėgo Salechardo, Išimbajaus ir Vorkutos lageriuose. Teko visko ragauti - kaupėsi gyvenimo patirtis. Visą laiką buvau tarp politinių kalinių, kurių daugelis savo išsilavinimu, išmintimi padėjo mums, jauniesiems, formuotis. Ilgą laiką teko kalėti su poetu ir vertėju iš estų ir vokiečių kalbų Eduardu Astramsku. Gyvenimo spūstyje šis taurus žmogus man buvo dvasinė atrama ir paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Nuoširdžiai su juo bendrauju ir šiuo metu. Užrašinėjau ir saugojau jo eilėraščius. Likimas lėmė, kad jis pats jų neišsaugojo, o man pasisekė. Norėčiau pateikti porą posmelių iš jo eilėraščio "Ant žvan­gančio tako":


Mes kylam ir kylam iš aibės mirčių,

Koks mus atėjūnas ar savas gal Judas

Belaidos, jo galą iš anksto jaučiu,

Vis tiek ar šėtono spalvos jis, ar rudas.


Mes bundame saulei, nors trypėm sniegus,

Mes iššūkį metame šaltajai kančiai,

Ne veltui mums saulėtus tiesė takus

Maironiai, čiurlioniai, kudirkos, valančiai.


1984 m. pogrindyje išleidome taip pat pavadintą eilėraščių rinkinį, o 1992 m. jį papildytą savo leidykloje "Eldija" atspausdino nuoširdus mano draugas ir bičiulis iš Klaipėdos Juozas Marcinkus.

Iš kovos draugų ilgiausiai nelaisvės naštą teko nešti su Rimantu Pikeliu ir Alfredu Dakniu. Prisimenu juos visada optimistiškai nusiteiku­sius, gebančius gera nuotaika užkrėsti kitus, galinčius paskutiniu duonos kąsniu pasidalyti su alkanu.

Vorkutos šachtose sutikau labai jautrios sielos žmogų, svajotoją, meno mėgėją Antaną Žindžių. Jo svajonė buvo suprojektuoti ir pastatyti Meno rūmus Kaune. Nežinau Antano likimo, bet jo ilgesingos akys tebežvelgia į mane ir šiandien, o jo tapyta drobė, skirta mano seseriai, primena nelaisvės metus. Šią drobę 1989 m. padovanojome Šiaulių "Aušros" muziejui.

Nelaisvėje pažinau ne tik daug dorų savo tautiečių, bet patyriau ir kitų tautų žmonių nuoširdumą. Pvz., maskviečiai suorganizavo jau­niesiems kaliniams matematikos kursus. Kruvinus vergų pečius buvo surėmę daugelio tautų žmonės.

Kančia tam tikra prasme praskaidrina protą, o kentėjimų ašaros tarsi nuvalo, atveria vilčiai akis. Laiko tėkmėje dūla valstybės ir valdžios. Istorija liudija, kad žlugo galingiausios imperijos, nors ir atrodė, kad jos nenugalimos. Taip nutiko ir su raudonąja imperija, kurios griuvimą sveiki­no E.Astramskas: "Ave, imperium rubrum, mina tua te salutat!" (gladia­torių lotyniško šūkio "Ave, caesar, morituri te salutant" perfrazavimas: "Sveika, raudonoji imperija, tave sveikina tavo pačios griuvėsiai").

Teigiama, kad tautos genofondas suardomas per tris kartas. Laimei, Lietuvoje ši dalia teko tik dviem. Matyt, tiek pat laiko reikės, kol sugrįšime į normalią laisvųjų tautų bendriją.

Prisiminkime paskutinį Lietuvos sąjūdį. Vieni siekėme Nepriklau­somybės atkūrimo ir okupacinės kariuomenės išvedimo be jokių kom­promisų. Kiti atkakliai teigė, kad pakanka tik suvereniteto Sovietų Sąjungoje, tvirtindami, jog okupacinė kariuomenė niekam netrukdo, o be Rusijos išteklių neišgyvensime. Buvo provokatorių, kuriuos siuntė tam tikros tarnybos, -jiems galima atleisti. Labiausiai gaila tų žmonių, kurie, keisdami savo spalvas, šleikščiai vaidina patriotus. Prisimenu, po I LPS suvažiavimo Maskvos "Pravdoje" ir kituose sovietiniuose leidiniuose pasipylė straipsniai, kuriuos rašė kai kurie mūsų žurnalistai ir korespon­dentai. Sąjūdžio suvažiavimo organizatorius ir dalyvius jie šmeižikiškai vadino ultranacionalistais ir separatistais. Vėliau, atkūrus Nepriklausomybę, tie patys žurnalistai ir kiti veikėjai dėjosi esą vieninteliai demokratai ir kovotojai už laisvę.

Lietuvos Sąjūdis mobilizavo visuomenę, kad ji remtų demokra­tinių jėgų pastangas įtvirtinti šalyje teisingumą ir gerovę. Šis judėjimas atliko savo istorinę misiją. Dabar jis siekia, kad Lietuvos ateitis būtų saugi ir užtikrinta, jai vystantis doros, atviros visuomenės, demokratinės san­tvarkos, integravimosi į pasaulio bendruomenę linkme.

Šaltiniai

Ivoškus, Petras.Tikėjau laisve. - Šiauliai, 2005

Išsivadavavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. - V., 1998, p,17-21


Naudotojas:Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka