ŠILŲ MIESTELIO ISTORIJA

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Senoviškos girios kur šnara,

Mūs protėviai kūrės kadais.

Išaugo kaimelis prie dvaro

Pramintas nuo seno Šilais.

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,8 / 5 (1 249 balsai)


Žmonių nors mažėja, bet kaimuos

Mes statom mūrinius namus.

Už Dievą, Tėvynę ir tiesą

Kovot mokom savo vaikus.


Dainuok kiek tik leidžia tau jėgos,

Kelk šlovę savųjų Šilų.

Gražiausios juk dienos prabėga

Tarp tėviškės sodų žalių.


Nežinia kada ir kas sukūrė šiuos posmus apie gimtąjį miestelį. Tačiau dar ir dabar vyresnio amžiaus žmonės uždainuoja šią dainą.


Šilai - nedidelis miestelis, vienas iš septynių Panevėžio rajone. Matyt, ir vietovės pavadinimas kilęs nuo čia augusių miškų ir miškelių.


Seniausia rašytinė žinia apie Šilus paminėta XVI a. istoriniuose šaltiniuose - 1567 metų dvaro dokumentai. Dvarą valdė Čekavičiai, Veresčinskai, Sadzevičiai, Franckevičiai, Kulviečiai. Iki šiandienos šis dvaras, kurį paskutinieji valdė broliai Kulviečiai, neišliko.

Apie Šilus buvę ir kiti dvarai. Kleboniškių dvaras, priklausęs Strumiloms; Pupeliškių dvaro šeimininkus Rinkevičius dar prisimena seni žmonės.


Šilų žmonės nuo seno buvo dideli savo krašto patriotai. Dar neseniai apie Šilus ir jų gyventojus partokratai atsiliepdavo kaip apie konservatyvų rajono užkampį, kuriame labai sunkiai prigijo "pažangios estetinės" idėjos. Taip, Šilai iki tol, kol buvo nutiesta magistralė Vilnius - Panevėžys (iki 1994 m.) tam tikra prasme buvo užkampis. Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera: tas "užkampis" labiausiai išsaugojo istorinę praeitį, papročius, tradicijas. Todėl ne kritikuoti, o džiaugtis reikia, kad Šiluose išliko kelios lietuviškos pagrindinės pavardės (Kielos, Vanagai, Smetonos ir kt.). Į Šilų kraštą turėtų savo žvilgsnį atkreipti istorikai, etnografai, kraštotyrininkai. Ir žinoma, ačiū Šilų krašto žmonėms už jų "konservatyvumą", už jų atsparumą "ateistiniam auklėjimui", už tai, kad jie išsaugojo savo katalikiškus papročius, tradicijas, kad liko nepakartojami Panevėžio rajone. Kaip tik dėl tų tradicijų išsaugojimo Šilų gyventojai ir dabar save vadina šilaiviais, o ne šiliečiais.


Kuo dar garsūs, unikalūs Šilai ir šio krašto žmonės? Žinoma, pirmiausia savo istorine praeitimi, savo gražia bažnyčia, jos istorija ir savo šimtamete mokykla, jos mokinių mokytojų ir mokinių pasiekimais, savo senoliais iki sielos gelmių esančiais šilaiviais, savo miestelio himnu, giedamu įvairių iškilmių ir švenčių progomis, savo visada gražiai tvarkomomis kapinėmis, savo sąsajomis su Baltijos kelio istorija.


Šilų mokykla 2007 m. atšventė 100-to metų jubiliejų


Šilaiviai kasmet dalyvauja Baltijos kelio bėgime


1938 m. Šilų centre buvo pastatytas paminklas savanoriams. Daug šio krašto vyrų 1918 m. gynė Lietuvą nuo priešų, pokario metais daug buvo partizanų.


Įdomi paminklo savanoriams istorija.

Paminklas stovėjo iki 1969 - 1970 m. Bet valdžios vyrams jis kėlė baimę, todėl buvo gautas raštas nuversti paminklą. Vietiniai žmonės, tikri šilaiviai, atsisakė tai daryti - nei vienas iš vyrų nepridėjo rankos prie paminklo nuvertimo. Nuverstą paminklą žmonės paslėpė užkasdami žemėje - nesunaikino, bet dvidešimt metų slėpė tikėdami išsaugoti.

Ir kai Lietuva atgimė, žmonės patys sujudo atstatyti paminklą. Ilgai jo teko ieškoti, gręžti žemę pasidarytu grąžtu, nes tik nedaugelis vyresnių težinojo, kur jis užkastas. Rado, ir 1990 m. paminklas buvo atstatytas, pašventintas, vyko didelės iškilmės.


Įdomus gyvenimas vyko Šiluose 1918 -1940 m. Čia ne kartą lankėsi prezidentas A.Smetona - jo tėvai palaidoti bažnyčios šventoriuje, jis yra aukojęs pinigų didžiojo altoriaus statymui, rūpinesis mokyklos statymu. Šiluose gyvena jo dukterėčia Veronika Smetonaitė - Juodienė.


Paminklas palaidotiems Šilų bažnyčios šventoriuje


Šiluose veikė Šaulių, Pavasarininkų, Ateitininkų organizacijos, kurių įkūrėjas buvo kunigas A.Mikonis.

Pokario metais Šilų apylinkėse veikė gausūs partizanų būriai. Jų gretose buvo paprasti kaimo vyrai, moterys ir mokytojai. 1948 -1949 m. mokykloje buvo įrengtas "Vyčio" apygardos vado Alfonso Smetonos - "Žygaudo" štabas, buvo įkurtos dvi slėptuvės: viena antrame mokyklos aukšte, kur gyveno mokytojai, kita - malkinėje. Jose partizanai laikė štabo siųstuvą, rašomąją mašinėlę, rotatorių, topografinį šifrą.

Šilų kapinėse yra palaidoti partizanai: A.Žilys - būrio vadas "Žaibas", A.Smetona - "Vyčio" apygardos vadas "Žygaudas", A.Vanagas - "Papartis", A.Danila - artilerijos leitenantas "Stirna", K.Puleis - "Baltakis", M.Pranskūnas - "Putinas", S.Tumšys - "Vyčio" apygardos ūkio skyriaus viršininkas, Vl.Vingrys, J.Pūkas, M.Tvaska, J.Tumšys - "Žydelis".


Pokario metais Šiluose buvo įkurtas "Žalgirio" kolūkis, vėliau - Šilų tarybinis ūkis, Šilų kolūkis, atkūrus nepriklausomybę - "Šilaivių" bendrovė. Net čia pasireiškė šilaivių patriotizmas - nebuvo jokių "šviesių rytojų", "pergalių" ar pan.


1989 m. šilaiviai stovėjo Baltijos kelyje tvirtai susikibę rankomis - nuo mažų vaikų, laikomų ant rankų ar vežimėliuose, iki žilagalvių senolių. O po metų, 1990 m. minint Juodojo kaspino dieną ir Baltijos kelio metines, Šilai priėmė garbius svečius, sporto veteranus, atvykusius iš Amerikos, Australijos, Vokietijos (Lubinas, Baltrūnas, Baltušnikas ir kt.).


Šilai didžiuojasi tuo, kad jų istorijoje įrašytas dar vienas gražus ir svarbus faktas: 2002 m. gruodžio 17 d. Šiluose lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Jis susitiko su Šilų žmonėmis, bendravo su mokiniais, mokytojais.


Praėjo amžiai. Šilai neatpažįstamai pasikeitė: pastatyta naujų namų, išaugo gražiai tvarkoma gyvenvietė, o pačioje miestelio širdyje tebestovi bažnyčia ir mokykla - šviesos šaltiniai - palaikantys šilaivių dvasią, unikalumą ir "konservatyvumą".


Šilaiviai išlaikė seną tradiciją švęsti mojavą


Ir šiandien Šilų miestelyje gyvena žmonės, mylintys savo kraštą, savo žemę, saugojantys savo papročius ir tradicijas. Saugojantys ir branginantys savo praeitį, gyvenantys dabartimi ir tikintys ateitimi.

ŠILŲ HIMNAS

Senoviškos girios kur šnara,

Mūs protėviai kūrės kadais.

Išaugo kaimelis prie dvaro

Pramintas nuo seno Šilais.


Pried.:

Ten, kur Šilai ,

Mes gyvenam gerai:

Valgom už du,

Dirbam už tris,

Geriam alutį linksmai.


Daug vargo patyrė čia žmonės

Po caro vergijos padu.

Skambėjo po kaimus dejonės

Nuo baudžiavos pančių kietų.


Praėjo jau negandų dienos,

Užmiršom senuosius laikus.

Mes geriam nenugriebtą pieną

Ir mokytis leidžiam vaikus.


Čia nėra smėlėtų kalnelių,

Nei upių gilių ir plačių.

Mūs lygumas puošia berželiai

Ir sodai sodybų jaukių.


Bažnyčią pastatė mūs Stonis,

Veiklusis klebonas Šilų.

Įtaisė balsingus vargonus

Duktė viena Rudaminų.


Mes turime chorą nemenką

Ir mėgstame garsiai giedot.

Mums vietos ant "viškų" užtenka,

Galėtų bent šimtas sustot.


Bažnyčia šilaivių paguoda -

Ją mylim, palaikom karštai,

Stiprybės varguose ji duoda -

Į ateitį žvelgiam linksmai.


Mūs kapinės erdvios ir gražios,

Didžiuojasi jomis Šilai.

Jas puošiam ir tvarkom kas metai,

Ir melstis nueinam dažnai.


Žmonių nors mažėja, bet kaimuos

Mes statom mūrinius namus.

Už Dievą, Tėvynę ir tiesą

Kovot mokom savo vaikus.


Dainuok kiek tik leidžia tau jėgos,

Kelk šlovę savųjų Šilų.

Gražiausios juk dienos prabėga

Tarp tėviškės sodų žalių.



Šaltiniai:

1. Laikraštis "Tėvynė", 2004 m. rugsėjo 1 d., P.Juknevičius, "Šilų kraštas".

2. Buvusios Šilų mokyklos istorijos mokytojos Gitanos Kielaitės - Pranckūnaitės surinkta kraštotyrinė medžiaga.

3. Šilaivių senolių pasakojimai.


Parengė: Rita Danilevičiūtė, Rasuolė Rutkauskienė, Vitalija Žvirblienė