Prof. Osvaldas Janonis: Veidaknygė – nauja kraštotyros žinių sklaidos priemonė

Iš „Graži tu mano“.

(Skirtumai tarp versijų)
Dabartinė versija (09:26, 2020 vasario 10) (žiūrėti šaltinį)
 
Eilutė 71: Eilutė 71:
<br> Pirmiausiai norėjau pademonstruoti, kaip atrodo tokia išteklių rūšis, kad jie yra vertingi Surdegio ir jo apylinkių istorijos šaltiniai. Vienu kitu pavyzdžiu norėjau parodyti, koks kartais neaiškus ir sunkiai įskaitomas senųjų raštininkų braižas. Pagaliau, norėjau suteikti malonumą patiems „palandžioti“, pavyzdžiui, po Surdegio katalikų bažnyčios archyvą, kurį dvasininkų prašymu ir sutvarkiau.  
<br> Pirmiausiai norėjau pademonstruoti, kaip atrodo tokia išteklių rūšis, kad jie yra vertingi Surdegio ir jo apylinkių istorijos šaltiniai. Vienu kitu pavyzdžiu norėjau parodyti, koks kartais neaiškus ir sunkiai įskaitomas senųjų raštininkų braižas. Pagaliau, norėjau suteikti malonumą patiems „palandžioti“, pavyzdžiui, po Surdegio katalikų bažnyčios archyvą, kurį dvasininkų prašymu ir sutvarkiau.  
-
'''<br>Būdamas bibliografas neužmiršote pairūpinti Veidaknygės draugų bibliografine, informacine kultūra...'''  
+
'''<br>Būdamas bibliografas neužmiršote pasirūpinti Veidaknygės draugų bibliografine, informacine kultūra...'''  
<br>Pristatinėdamas naujausias knygas apie Surdegį pamaniau, kad galbūt ne visi jie žino, kaip savarankiškai sekti knygų naujienas ar dar spaudoje esančias knygas, todėl patalpinau nuorodas į atitinkamus elektroninius bibliografijos leidinius. Taip pat pasiūliau genealoginėje duomenų bazėje Geni.com paieškoti žinių apie savo protėvius. Keletas draugų už tai padėkojo žinutėmis. Norėsiantiems pradėti savo kraštotyrinę veiklą patariau pirmiausia naudotis leidiniu „Kauno gubernijos gyvenamųjų vietovių abėcėliniu sąrašu (1903). Ateityje žadu atskleisti įvairių informacijos paieškos plonybių.  
<br>Pristatinėdamas naujausias knygas apie Surdegį pamaniau, kad galbūt ne visi jie žino, kaip savarankiškai sekti knygų naujienas ar dar spaudoje esančias knygas, todėl patalpinau nuorodas į atitinkamus elektroninius bibliografijos leidinius. Taip pat pasiūliau genealoginėje duomenų bazėje Geni.com paieškoti žinių apie savo protėvius. Keletas draugų už tai padėkojo žinutėmis. Norėsiantiems pradėti savo kraštotyrinę veiklą patariau pirmiausia naudotis leidiniu „Kauno gubernijos gyvenamųjų vietovių abėcėliniu sąrašu (1903). Ateityje žadu atskleisti įvairių informacijos paieškos plonybių.  

Dabartinė versija

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,9 / 5 (178 balsai)

Pokalbis su Anykščių rajono Garbės piliečiu, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nariu

prof. Osvaldu Janoniu.



Profesorius Osvaldas Janonis, 2012 m.  Nuotrauka iš Anykščių  viešosios bibliotekos archyvo.



Stebina Jūsų parengtų ir rengiamų kraštotyros darbų žanrų ir formų įvairovė. Tai: atminimo knyga („Surdegis ir jo apylinkės“, 2014), įvykių chronologija („Surdegis XV–XX a.“, 2017), bibliografijos rodyklė („Surdegis, 1622–2017“, 2018), žinynas „Surdegio Šventosios Dvasios vyrų vienuolynas“ (2012, rusų kalba ir rengiama antroji, pataisyta, papildyta ir iliustruotoji laida), bibliografinės ir faktografinės medžiagos rinkinys („Anykščių krašto tyrėjo parankinė knyga“, 3 kn., 2012–2014), biobibliografinis žodynas („Anykščių kraštotyrininkai“, su kitais, 2 d., 2016–2018), nepublikuotas enciklopedinis žodynas („Surdegis ir jo apylinkės“), Surdegio bibliotekos skaitytojams rengiami kalendoriai („... metų Surdegio kalendorius“, 7 leid., 2014–2019), elektroniniai informaciniai biuleteniai („Iš Surdegio praeities“, 36 nr., 2018–2019), elektroninis vaizdo ir garso išteklius apie Surdegio stebuklingąją Dievo Motinos ikoną YouTube  (su Mykolu Mačiansku, 2019) ir kt. Pernai metų pabaigoje sumanėte kraštotyros žinių sklaidai panaudoti Veidaknygę, kurioje paprastai pagrindinį vaidmenį atlieka fotografija ar paveikslėlis, o ne tekstai. Kaip Jums šovė į galvą mintis Veidaknygę panaudoti žinių apie unikalų Anykščių rajono  miestelį ir jo apylinkes sklaidai?


Iki šiol Surdegio gyventojus žinios apie miestelio ir jo apylinkių praeitį dažniausiai pasiekdavo bibliotekos dėka. Jai visada dovanodavau po keletą kraštotyros leidinių, pats ar padedamas bibliotekininkių rengdavau kraštotyros parodas, kartais vesdavau ekskursijas, bibliotekai nuolat siųsdavau elektroninius informacinius biuletenius ir kalendorius... Kai Veidaknygėje aptikau grupę „Surdegio krašto žmonės“ (joje dabar 174 kraštiečiai), iš karto kilo mintis, kad kaip vištai grūdas pasitaikė vienas iš efektyviausių ir prieinamiausių kraštotyros žinių sklaidos priemonių. Lig šiol maniau, kad Veidaknygėje ribojama pateikiamų tekstų apimtis. Pasirodo joje vienu metu galima paskelbti iki 80 lapų apimties tekstus jpg ar kitu formatu. Kelias savaites Veidaknygės draugus stebinau po keletą kartų per dieną (kartais ir naktimis) įkeldamas vis naujos medžiagos. Greitai pasitvirtino mano prielaida, kad Veidaknygė yra labai tinkama vieta kraštotyros skaityklai įkurti.


https://www.facebook.com/osvaldas.janonis.948



Kokie svarbiausi Jūsų atliekamo švietėjiškio darbo tikslai?


Be abejo, pagrindinis tikslas yra skleisti ir gilinti kraštiečių žinias apie Surdegio ir jo apylinkių praeitį, supažindinti juos su retais ir dažnai jiems nežinomais istorijos įvykiais ir šaltiniais, parodyti jiems retas, dažnai sunkiai prieinamas istorines fotografijas, ugdyti meilę savo kraštui ir pasididžiavimo juo jausmą.
Nesunku atspėti, kad pateikėte daug medžiagos apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Surdegyje 1530 metais (šiemet sukanka 490 metų nuo šio įvykio), Surdegio stebuklingąją Dievo Motinos ikoną, kurią garbina ir ortodoksai, ir katalikai, kuri labiausiai krikščionių pasaulyje išgarsino Surdegio vardą, 1627 metais įkurtą ir iki Pirmojo pasaulinio karo miestelyje veikusį ortodoksų Šventosios Dvasios vyrų vienuolyną. Apie juos daug rašėte savo leidiniuose. Ar Veidaknygės draugams pateikėte naujos medžiagos?
Nuo knygų pasirodymo praėjo ne vieneri metai. Per tą laiko tarpą archyvuose, senojoje spaudoje ir internetinėje erdvėje pavyko surasti naujų faktų ir apie ikoną, ir apie vienuolyną, jos brolijos narius. Kadangi beveik visus kraštotyros darbus leidau savo kaštais, tai siekdamas, kad jie nekainuotų per daug brangiai, nedėdavau fotografijų, piešinių ir kitokių iliustracijų. Visą sukauptą medžiagą kuo labiau „glaudindavau“. Dabar atsivėrė puiki galimybė kraštiečiams pateikti ir naujos medžiagos.

https://www.facebook.com/osvaldas.janonis.948


Trumpam ir tik draugams įdėdavote medžiagos į pagalbą šeimos genealoginio medžio sudarytojams. Ji irgi sulaukdavo palankaus skaitytojų vertinimo?


Nuolat kaupiau žinias apie Surdegio ir jo apylinkių gyventojų gimimus, santuokas ir mirtis iš Subačiaus bei gretimų parapijų metrikų knygų nuo XVIII amž. pab. iki 1920 metų, kitų šaltinių. Šia medžiaga negaila pasidalinti. Taip pavyksta sutaupyti draugų laiką, kurio prireiktų savarankiškai jų paieškai. Keletas skaitytojų žinutėmis pasidžiaugė savo giminės senumu ir galimybe sužinoti apie savo protėvius.


Jaudinanti Jūsų puslapio rubrika „Prisiminkime“. Apie ką ji?


Apie nepagrįstai pamirštus ar primirštus kraštiečius – bažnyčios rėmėjus, sudėtingo likimo asmenis (partizanus, tremtinius, sovietinio režimo aukas) ir pan. Gavau jaudinančių atsiliepimų apie tekstą „Prisiminkime pokario motinas didvyres ir motinystės medalininkes“.


Skaitykloje išsamiausiai nušviesta Surdegio miestelio praeitis. Daugiau dėmesio nei Jūsų paskelbtoje atminimo knygoje skirta Surdegio apylinkėms. Pasirodo, ir jos išaugino žymių žmonių.


Bendras jų sąrašas tikrai įspūdingas. Tai: pedagogė Ona Bartulytė (Umėnai), kariškis Augustas Bernadišius (Pasausiai), gydytojas Vladas Bernadišius (Pasausiai), inžinierė ir literatė Danutė Andrikonytė-Bumbulienė (Pūsčiai), mokslininkė, bibliografė Julija Čepytė (Žukauskai), vienuolis visuomenininkas Steponas Jurgis Gailiušis (Umėnai), kunigas, pedagogas ir publicistas Leonardas Gižinskas (Mitošiūnai), laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Petras Indriūnas-Vėbras (I Pelyšos), kariškis generolas Jonas Jackus (Žviliūnai), zootechnikas verslininkas Petras Keburys (Kumpiniškis), mokslininkas kalbininkas, pedagogas Kazimieras Kuzavinis (Mitošiūnai), poetė, literatūros tyrinėtoja Silvija Laurenčikaitė (Ramanava), kultūros organizatorius Vytautas Petras Mačionis (Žviliūnai), laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Petras Masilionis-Napoleonas (Pūsčiai), laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Juozas Masilionis-Sidabras (Ramanava), kunigas teologas Aleksandras Vytautas Masys (Trakininkai), pedagogė choreografė Kristina Kontrimavičiūtė-Nainienė (Žukauskai), gydytoja vadovė Zita Januškaitė-Neniškienė (Naujasėdis), dvarininkė ir mecenatė Elena Stankevičiūtė-Okuličienė (I Pelyšėlės), agronomas ekonomistas Petras Paurazas (Balčiūniškiai), kariškis Pranas Petronis (Pajuodžiai), laisvės gynėjas Vladas Petronis (Skudai), medikė visuomenininkė Alma Pilkauskaitė (Žukauskai), kunigas, prozininkas, vertėjas Jonas Ragauskas (Naujasėdis), kunigas Kajetonas Sakalauskas (Pajuodžiai), mokslininkas, dailininkas skulptorius ir tapytojas Vytautas Šerys (Naujasėdis), inžinierius ir politikas Vytautas Liudvikas Šeštokas (Pasausiai), kariškis Juozas Šiaučiūnas (Meiluškiai), ekonomistas, Lietuvos Nepriklausomos valstybės Atkūrimo akto signataras Albertas Šimėnas (Papiliai), laisvės gynėjas ir kraštotyrininkas Antanas Šimėnas-Lietuvininkas (Erškėtynė), geologas, Lietuvos Nepriklausomos valstybės Atkūrimo akto signataras Jonas Šimėnas (Papiliai), vertėjas, tekstologas Feliksas Vaitiekūnas (Impoliškis), laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Juozas Valonis-Merkys (Jovarai), teisininkas Kazimieras Vizbaras (Dūdiškės), ekonomistas Bronislovas Zaikauskas (Balčiūniškiai), miškininkas Vladislovas Zaikauskas (Balčiūniškiai), pedagogas Stasys Žekonis (Umėnai) ir kiti. Daugumos iš jų detalios biografijos yra pateiktos elektroniniame „Anykštėnų biografijų žinyne“. Jas iliustruoju žymių žmonių portretais ir kitomis fotografijomis.


Jūsų puslapyje nemažai nuorodų į elektroninius išteklius. Ar jos pasiteisino?


Taip, nes dalis (jei ne dauguma) internautų yra nepagrįstai įsitikinę, kad internete yra tik tiek kraštotyrinės medžiagos, kiek Google parodo paieškos eilutėje užrašius domimą vietovę ar pavardę. Jie neįtaria, kad Google yra daug įvairių duomenų bazių ir kitų elektroninių išteklių, interneto archyvas, išteklių, kuriuose glūdi kraštotyrinės medžiagos klodai. Be to, nuorodos į tokius išteklius sutaupo Veidaknygės draugų laiką, kurį jie sugaištų medžiagos bandydami ieškoti savarankiškai. Pastebėjau, kad menkiau patyrę internautai pamiršta paieškoti medžiagos kitose paieškos sistemose ir kitomis kalbomis (bent jau lenkų, vokiečių ir rusų). Skaitytojams patiko nuorodų rinkinys „Surdegio stebuklingoji Dievo Motinos ikona interneto platybėse“.


Veidaknygėje pagrindinę vietą užima fotografijos – puslapių šeimininkų, jų šeimos narių, draugų, pažįstamų. Napagailėjote pasidalinti su savo kraštiečiais sena ir vertinga jiems nežinoma ikonografine medžiaga. Kaip Jūs ją sukaupėte?


Ji paimta iš senųjų leidinių apie Surdegį. Vertingų XX a. pr. fotografijų, kuriose užfiksuoti miestelio, ortodoksų bažnyčios, koplyčios, vienuolyno pastatų ir vienuolių grupinių nuotraukų gauta iš Maskvos valstybinio Levo Tolstojaus muziejaus. Viena kita sena fotografijos kopija pasidalindavo kolegos kraštotyrininkai. Surdegio gyventojų (ne tik lietuvių, bet ir rusų, žydų kitokių tautybių) fotografijų pavyksta surasti elektroninėse bibliotekose, įvairiose duomenų bazėse. Iš savo šeimos albumų fotografijų leido nusiskenuoti kraštiečiai prof. Rimtautas Kašponis, senų fotografijų kopijų atsiuntė Janina Baublienė, Stanislava Gailiūnaitė, prof. Arvydas Pajuodis, Valdas Samuitis, Dainius Šiaučiūnas, kiti kraštiečiai. Vertingų istorinių nuotraukų, kuriose vaizduojamas Surdegio vienuolynas ir archimandritas Zosima, iš Antrųjų Sarsų (Krasnoufimsko apygarda, Sverdlovsko sritis, Rusijos Federacija) atsiuntė dragai ortodoksai.


Veidaknygės kraštotyrinėje skaitykloje galima peržiūrėti ir kai kurias Jūsų asmenines kolekcijas...


Tai vienuolyno naujokų ir vienuolių bei katalikų kunigų iš senųjų dokumentų nuskenuotų autografų „kolekcijos“. Kadangi dažniausiai vienuolių fotografijų neišliko (daugelio ir negalėjo išlikti, nes fotografija atsirado tik XIX amž. IV-ajame dešimtmetyje), tai biografinius straipsnelius tenka „pagyvinti“ bent jau aprašomo asmens autografų kopijomis.


Jūsų sumanymas sudaro puikią galimybę po Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos valstybes išsiblaškiusiems kraštiečiams peržiūrėti ir Jūsų Surdegio bibliotekoje surengtas parodas...


Viena iš labiausiai kraštiečius sudominusių parodų yra „Surdegis ir surdegiečiai kompiuterinėje dailėje“. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia fotografijas paversti meno kūriniais, pakeisti jų nuotaiką, išryškinti šiaip paprasta akimi neįžvelgiamas detales. Žadu į Veidaknygę sudėti ir tas parodas, kurias neteisėtai iš Surdegio bibliotekos patalpų pasisavino viena Panevėžio rusų kultūros centro narė, buvusi jo vadovė.


Dar noriu pasiteirauti, ar ruošiant medžiagą Veidaknygei pavyko aptikti Jums iki šiol nežinomų faktų, publikacijų, statistikos duomenų?


Gėda prisipažinti, bet lig šiol nežinojau oficialaus Jurgio Komaro bravoro pavadinimo. Pasirodo, jis buvo vadinamas Petkūnų vyno fabriku Nr. 169, nors gamino tik spiritą. Žinios apie jo įsteigimo datą (1900 metai), savininką, darbuotojų skaičių ir metines gamybos apimtis buvo skelbiamos tęstiniame žinyne „Rusijos imperijos fabrikų įmonės“, kurį leido Pramonės ir prekybos atstovų suvažiavimo taryba. Tik dabar pavyko aptikti XX a. pr. leidinį rusų kalba, kuriame smulkiai aprašytas Žviliūnų ūkininko Petro Šiaučiūno pavyzdinis ūkis, už kurį Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejaus proga gavo piniginę premiją. Leidinyje publikuotos ypač vertingos jo gyvenamojo namo ir prižiūrimų gyvulių nuotraukos. Neužtekdavo kantrybės iki galo peržiūrėti Yandex paieškos sistemos pateikiamus paveikslėlius pagal paieškos žodį „Surdegskij“. Vieną kartą užsispyriau ir juos peržiūrėjau. Sugaišęs paieškai keletą valandų aptikau du iki šiol mano nežinotus pašto ženklus su Surdegio stebuklingosios Dievo Motinos ikonos atvaizdu, kuriuos išleido Pskovo numizmatų klubas... Galėčiau pasidžiaugti ir kitais atradimais.


Nors Jūsų Veidaknygės skaitykla skirta ne mokslo darbuotojams, joje pateikėte nemažai istorinių šaltinių tekstų paveikslėlių. Kokį tikslą turėjote?


Pirmiausiai norėjau pademonstruoti, kaip atrodo tokia išteklių rūšis, kad jie yra vertingi Surdegio ir jo apylinkių istorijos šaltiniai. Vienu kitu pavyzdžiu norėjau parodyti, koks kartais neaiškus ir sunkiai įskaitomas senųjų raštininkų braižas. Pagaliau, norėjau suteikti malonumą patiems „palandžioti“, pavyzdžiui, po Surdegio katalikų bažnyčios archyvą, kurį dvasininkų prašymu ir sutvarkiau.


Būdamas bibliografas neužmiršote pasirūpinti Veidaknygės draugų bibliografine, informacine kultūra...


Pristatinėdamas naujausias knygas apie Surdegį pamaniau, kad galbūt ne visi jie žino, kaip savarankiškai sekti knygų naujienas ar dar spaudoje esančias knygas, todėl patalpinau nuorodas į atitinkamus elektroninius bibliografijos leidinius. Taip pat pasiūliau genealoginėje duomenų bazėje Geni.com paieškoti žinių apie savo protėvius. Keletas draugų už tai padėkojo žinutėmis. Norėsiantiems pradėti savo kraštotyrinę veiklą patariau pirmiausia naudotis leidiniu „Kauno gubernijos gyvenamųjų vietovių abėcėliniu sąrašu (1903). Ateityje žadu atskleisti įvairių informacijos paieškos plonybių.


Vienas didžiausių Veidaknygės privalumų yra galimybė gauti greitą grįžtamąjį ryšį ne tik „laikinimu“, bet ir žinutėmis. Ar daug jų gaunate? Pateikite pavyzdį medžiagos, kuri tikrai suvirpino Veidaknygės draugų sielas.


Žinučių, nuotraukų neretai gaunu. Tai padėka už mano „veiklą“ Veidaknygėje. O pavyzdys galėtų būti ir toks. Pagyvenusių žviliūniečių sielas suvirpino puslapis, kurį pavadinau „Žirgo kaklas“ ne vienam primins jaunystę“. Apie šį ąžuolą-gamtos paminklą iš jų sužinojau naujų faktų, gavau jau istorinėmis tapusių fotografijų. Skaitytojai gerai vertina rubriką „Prisiminkime“, kurioje paskelbiau nors ir fragmentinių, bet pamirštų žinių apie vyresniosios kartos ir senuosius apylinkių gyventojus – jų giminaičius, kolegas ar buvusius draugus.


Ar pasitaikė atvejų, kad Veidaknygės draugai pastebėtų Jūsų įdėtuose tekstuose klaidų ar netikslumų?


Be abejo. Skaitytojai, pastebėję netikslumų, greit į juos sureaguoja. Pavyzdžiui, pasakojime apie tai, kaip vieno Surdegio gyventojo katė sovietmečiu išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje išaugindama iš miško parsineštus voveriukus, pateikiau neteisingą jos šeimininko inicialą. Teko tekstą greitai pakeisti... Naujomis žiniomis, gautomis iš Veidaknygės draugų, papildžiau keletą straipsnių ir savo leidiniuose. Labai vertinu jų pagalbą atpažįstant fotografijose įamžintus kraštiečius.


Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos

Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė