Žyma:Šilutė

Iš „Graži tu mano“.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šilutė


Šilutės rajonas išsidėstęs Pajūrio žemumoje, tik šiaurės rytai yra Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Vakarinį rajono pakraštį skalauja Kuršių marios. Pietvakarine rajono riba teka Nemunas, skiriantis Lietuvos teritoriją nuo Rusijos Kaliningrado srities.

Rajono plotas 1706 kv. km, rajono administracinis centras - Šilutė, esanti 50 km nuo Klaipėdos. Rajone yra 11 seniūnijų. Gyventojų skaičius 55 000 tūkst. Iš jų 21,5 tūkst. gyvena Šilutėje, 33,5 tūkst. - seniūnijose. Didžiąją rajono dalį užima Nemuno delta. Per rajoną teka Nemuno intakai - Minija, Leitė, Šyša, Veiviržas. Yra 55 ežerai, didžiausias jų - 793 ha Krokų Lanka. Rajone yra daugiau nei 400 kultūros vertybių.


Šilutė mišraus plano miestas, kuriame labai išsiskiria viena pagrindinė Lietuvininkų - Tilžės gatvė. Šilutės miestas nusitiesia 2 km pagal Klaipėdos - Tilžės (Sovetsko) plentą ir per 1 km pagal kelią į Rusnę. Per Šilutę eina Klaipėdos - Jurbarko plentas ir Klaipėdos - Pagėgių geležinkelis. Šyšos upė nuo žiočių iki Šilutės miesto tinka laivininkystei, tuo jungdama Šilutę į Nemuno bei Kuršių marių vandens kelių tinklą.

Pirmos žinios apie Šilutę siekia XVI a. 1511 metais vasario 22 d. Klaipėdos komtūras Michaelis von Švabas (Michael von Schwabe) suteikė Jurgiui Talaičiui (Georg Talat) privilegiją "laikyti šile karčemą" su laukais, miškais, įdirbtomis dirvomis, su teise laisvai žvejoti Kuršių mariose. Ilgainiui ši vieta buvo pradėta vadinti Šilokarčemos vardu.

Panašios karčemos veikė ir Verdainėje. Pirmoji Verdainės karčema minima 1566 m., antroji - 1616 m. Viena iš Verdainės karčemų priklausė garsaus filosofo Emanuelio Kanto proseneliui. Prieš karą Šilutėje buvo Kanto gatvė. Vėliau jos pavadinimas pakeistas, dabar vėl atnaujintas.

Miesto augimą lėmė patogi geografinė padėtis - vidurys kelio tarp Klaipėdos ir Tilžės. Šilutę buvo galima pasiekti vandens ir sausumos keliais.

1736 m. buvo sudarytas Šilokarčemos valsčius (nors faktiškai egzistavo jau nuo 1720-1721 m.). 1818 m. Šilokarčema tampa apskrities centru.

Nors 1910 m. prie Šilokarčemos buvo prijungtos Žibų (minimi nuo 1540 m.), Verdainės (minima nuo XIII a.) ir Cintjoniškių (minimi nuo 1779 m.) gyvenvietės ir šis gyvenviečių kompleksas faktiškai sudarė miestą, tačiau miesto teisių Šilokarčema dar neturėjo. Bandymai gauti miesto teises buvo 1721 m., 1725 m. (1731 m. buvo sudarytas miesto plėtros planas). Miesto teisės Šilutei suteiktos tik 1941 m.

Nuo 1923 m. gyvenvietė vadinama Šilute.


Nuorodos
Žymos pagal vietovę

Vardų sritys
Variantai
Veiksmai